Dievas nesukūrė mirties
Kartais mūsų baimė gali paralyžiuoti dvasinį gyvenimą ir blokuoti ryšį su Dievu. Bijau viešai parodyti savo tikėjimą, bijau, kad būsiu išjuoktas. Šiandienos Evangelijoje žmonės atkalbinėjo Jajirą: „Kam begaišini Mokytoją?!“ Tačiau Jėzus ateina prikelti Jajiro dukrelės, kai žmogiškai žvelgiant jau nieko nebeįmanoma padaryti. Aplinkiniai sako: mergaitė numirė, nepadės joks gydytojas. Kartais panašiai galvoju apie savo dvasinį gyvenimą. Atrodo, jau nieko nepavyks pakeisti. Manyje žioji tuštuma, trūksta pasitikėjimo Dievu, vilties ateitimi. Nors kvėpuoju ir vaikštau, vidujai jaučiuosi miręs. O iš tikrųjų reikia tiek nedaug. Neturiu daryti didžių darbų, viršijančių mano jėgas. Pakanka su tikėjimu paliesti Jėzų, kaip padarė kraujoplūdžiu serganti moteris. Reikia tik mažo gesto, kad Jėzus galėtų pakeisti mano gyvenimą. Tačiau šis mažas mano žingsnelis būtinas. Krislelis ryžto, truputis drąsos leidžia įveikti išgąstį, išeiti, išsiskirti iš anoniminės minios ir ištiesti ranką Jėzui. Tuomet jis galės mane išgydyti iš nuodėmių, silpnumo ir jausmų, paralyžiuojančių mano gyvenimą. Pakanka paliesti Jėzų, kad pamatyčiau save ir visą pasaulį visiškai kitoje, Dievo malonės šviesoje. Tuomet staiga išvysiu pasaulį tokį, koks jis iš tikrųjų yra, ir rasiu jame sau vietą drauge su Kristumi.
Jajiro prašymas taip pat reiškia, kad išganinga Dievo malonė gali būti išprašoma. Jėzus neišsigąsta mirties, jam nėra per vėlu. Drauge su savimi Jėzus pasiima tik tris mokinius – Petrą, Jokūbą ir Joną. Mažame mergaitės kambarėlyje buvo nedaug vietos, kita vertus, Jėzus vengė minių skleidžiamos stebukladario šlovės. Pakanka keleto patikimų liudytojų. Dar nematęs mergaitės Jėzus tvirtai įsitikinęs taria: „Ji nemirė, bet miega.“ Šiais žodžiais jis perkeičia žmogiškosios mirties sampratą. Jėzaus atėjimu ir jo prisikėlimu mirtis tampa tarsi užmigimas. Bažnyčia taip pat pagal šį Jėzaus palyginimą maldose mirusiuosius vadina „užmigusiais Viešpatyje“.
Jėzaus prikeltoji mergaitė buvo grąžinta į šį gyvenimą, tačiau po to turėjo mirti. Mergaitės pažadinimas buvo ženklas to, ką Jėzus galiausia padarys daugeliui. Jis prikels savuosius naujam gyvenimui. Mergaitei tariami žodžiai Evangelijoje perteikti Jėzaus šnekamąja aramėjų kalba. Tai rodo, kad evangelistui šis pasakojimas gyvai įstrigo. Vėlesni Jėzaus žodžiai sugrąžina į kasdienybę: jis liepia duoti mergaitei valgyti. Iš nuostabos net tėvai apie tai nebuvo pagalvoję. Be jokių silpnumo požymių mergaitė keliasi ir valgo. Ji yra visiškai išgydyta.
Pirmajame skaitinyje iš Išminties knygos svarstomas vienas pamatinių žmogaus klausimų: kodėl egzistuoja mirtis. Išminties knygoje sakoma, kad Dievas nesukūrė mirties ir nesidžiaugia ja. Kodėl vis dėlto egzistuoja mirtis? Vieni žmonės į mirtį žvelgia kaip pagonys fatalistai, tarsi žvaigždės ar kitos aukštesnės galybės nulemtų likimą, kuris nuo žmogaus visiškai nepriklauso. Tačiau Išminties knygoje ir visame Šventajame Rašte teigiama priešingai: žmogaus likimas priklauso nuo jo gyvenimo darbų. Jei tikime Dievą, paklūstame jo mokymui, būsime jo prikelti. Jei nusigręžiame nuo jo, tai sykiu atsigręžiame į mirtį: „Nedori žmonės darbu ir žodžiu prisišaukė mirtį“ (Išm 1, 16).
Kiti apie mirtį maldingai sako: „Tokia buvo Dievo valia.“ Mirus vaikui malšiname skausmą guosdamiesi, kad danguje bus dar vienas angelas. Tačiau Dievas nenori mirties. Išminties knygoje sakoma, kad Dievas visa sukūrė ne mirčiai, o „tam, kad būtų“, nes „Dievas sukūrė žmogų, kad būtų nemarus, padarė jį savo amžinybės paveikslu“. Toliau paaiškinama, kad mirtis atėjo į pasaulį „per velnio pavydą“.
Mirtis egzistuoja todėl, kad mes esame sukurti laisvi. Galime pasirinkti gėrį, bet taip pat ir blogį. Turime galimybę pasirinkti gyvenimą ir taip pat galimybę pasirinkti mirtį, atmesti gyvenimą. Kūriniams, negalintiems rinktis, neegzistuoja nei gėris, nei blogis. Jei negalėtume laisvai pasirinkti, būtume robotai. Į žmonijos istoriją mirtis atėjo per nuodėmę, kuri savo ruožtu kilo iš piktnaudžiavimo laisve (plg. KBK, 400). Mirtis nėra Dievo valia, tai blogio padarinys pasaulyje. Dievas nenori nė vieno žmogaus mirties, jis trokšta, kad pasirinktume gyvenimą, gėrį ir meilę. Dievas nepaliko žmogaus nuodėmės ir mirties vergijoje. „Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų (Rom 5, 20)
Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-11.pdf