Su sausio pirmąja diena pradedame naujus metus. Jie mums mena įvykį, ženklinantį žmonijos gyvenime Naująją erą. Nuo šio įvykio skaičiuojame kalendorinius metus, jį primena ir šios dienos Evangelija: „Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose”.

„Jam duotas Jėzaus vardas”. Tebūna šis vardas šios homilijos pagrindinė tema. Šį vardą pirmasis ištarė angelas kreipdamasis į Juozapą: „Nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių” (Mt 1, 20–21). Šiandien Evangelija skelbia, kad pildosi tai, ką angelas yra sakęs Juozapui: Marijos sūnus pavadinamas Jėzumi.

Hebrajiškai tas vardas tariamas Ješua, ir reiškia „Dievas išgelbsti”. Tai ne atsitiktinumas, kad šiam, pranašų išpranašautam, tautų lauktam kūdikiui suteiktas būtent šis vardas. Jėzus yra tarsi raktas, kuris mums atskleidžia visų Šv. Rašto knygų prasmę. Visos Senojo Testamento pranašystės, visi įvykiai tampa vientisa grandine, vedančia nuo pirmųjų tėvų nuopuolio iki Kalėdų nakties. Šiandien minime apeigas, kurių metu Marijos sūnus tapo išrinktosios tautos nariu, gavo Jėzaus vardą, ir drauge su Marija apmąstome šį įvykį.

Nuo amžių numatyta, kad šis iš Mergelės gimusysis bus žmonijos gelbėtojas. Nuo ko reikės gelbėti Dievo sukurtą žmoniją? Prisiminkime pirmųjų tėvų nuodėmę. Naujajame katekizme randame tokį paaiškinimą: „Velnio gundomas žmogus numarino savo širdyje pasitikėjimą Kūrėju ir, piktnaudžiaudamas laisve, nepakluso Dievo įsakymui. Tai ir buvo pirmoji žmogaus nuodėmė. <…> Taip nusidėdamas žmogus save patį iškėlė aukščiau Dievo ir tuo pačiu paniekino Dievą: jis verčiau pasirinko save, o ne Dievą <…> Šventumo būsena apdovanotas, žmogus buvo skirtas su Dievo pagalba pasiekti visą ‘sudievintojo’ garbę. Velnio suviliotas, jis užsigeidė būti ‘kaip Dievas’, tačiau ‘be Dievo, prieš Dievą, ne pagal Dievą’”(KBK 397, 398).

„Po šios pirmosios nuodėmės žemę užgriuvo tikra nuodėmių lavina: Kainas nužudė Abelį, nuodėmė sukėlė visuotinį sugedimą <…> Tai, kas mums paaiškėja iš Dievo apreiškimo, patvirtina mūsų pačių patirtis. Juk į savo širdies vidų pažvelgęs žmogus pamato, kad yra linkęs į pikta ir pasinėręs į daugelį blogybių, kurios negali kilti iš jo gerojo Kūrėjo“ (KBK 401).

Gimtosios nuodėmės ir visų mūsų asmeninių nuodėmių padariniai visą pasaulį įtraukia į nuodėmingą būvį, kuris reiškiasi ne tiktai atskiro žmogaus, bet ir visos žmonijos gyvenime. Pavartykime istorijos lapus ir matysime mūsų žemę, draskomą nuolatinių nusikaltimų. Karai, revoliucijos, žudynės, plėšimai – visa tai yra nuolatiniai žmonijos palydovai. Mes esame diktatorių siautėjimo liudytojai, baimingai stebime teroristų, atimančių gyvybę šimtams nekaltų žmonių, beatodairiškumą. Niekada žmonių civilizacija nebuvo pasiekusi tokio aukšto lygio kaip mūsų dienomis. Ir vis dėlto niekada nebuvo pralieta tiek daug kraujo kaip mūsų moderniame amžiuje.

Klausant Bažnyčios mokymo apie pirmųjų tėvų nuodėmę, nuolat kyla klausimas, kaip pirmųjų tėvų nuodėmė galėjo paliesti visus žmones. Katekizmas į tai atsako: „Visa žmonija Adome yra kaip ‘vienas vieno žmogaus kūnas’. Dėl tos žmonijos vienybės visi žmonės yra įtraukti į Adomo nuodėmę, kaip ir visi į Kristaus teisumą. <…> Iš Apreiškimo žinome, kad Adomas pirmapradį šventumą bei teisumą buvo gavęs ne vien sau, bet visai žmogaus prigimčiai: paklusdami gundytojui, Adomas ir Ieva nusidėjo asmeniškai, tačiau ta nuodėmė palietė žmogaus prigimtį, kurią jie perduos palikuonims būdami nupuolę” (KBK 404).

Tačiau nusikaltusių žmonių Dievas neapleido. Jie pirmieji išgirdo Dievo pažadą apie Moterį, kurios ainis sutrins žalčiui galvą. Toliau skaitydami Šv. Raštą matome, kad tas pažadas vis labiau įsitvirtina vienos Dievo išrinktos tautos istorijoje. Nuo pat pirmųjų žmonių iki Jėzaus užgimimo žmonija su viltimi laukia Gelbėtojo. Išrinktosios tautos lūkesčiai persidavė visai žmonijai. Pagaliau „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters <…>, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę” (Gal 4, 4).

Ar tinka Jėzui Gelbėtojo vardas? Bažnyčia nuo Kalėdų švenčių veda mus į gavėnią – Jėzaus kančios ir mirties minėjimą. Didžiąją savaitę dalyvausime jo kančios ir mirties slėpinio minėjime, kuris baigėsi pergale. Pats Dievas savo kančia gelbsti žmoniją iš nuodėmės tvano. Per Velykas prisiminsime jo pergalingą prisikėlimą, džiaugsmingai giedosime apie išgriautus pragaro vartus ir atsivėrusį dangų. Kaip niekam kitam, jam tinka Jėzaus – Gelbėtojo vardas.

Jėzaus vardo diena tebūna mums vilties ir pasitikėjimo diena. Lenkų teologas T. Daičeris savo knygoje „Tikėjimo įžvalgos” rašo: „Jeigu Kristus būtų atėjęs į pasaulį su visa savo galybe, jeigu būtų jėga išvijęs Romos okupantus ir prievarta įvedęs socialinį teisingumą, jeigu jėga būtų kovojęs su blogiu, ar tada būtų lengviau jam pasivesti? Veikiau bijotume jo, nes žmonės bijo prievartos, net jeigu tai daroma tikro ar tariamo gėrio vardan. O Jėzaus – beginklio, ateinančio pas mus su savo bejėgiškumu, juk negalima bijoti. Jeigu jauti lyg ir Dievo baimę, tai Betliejaus slėpinys tau primena, kad nereikia Dievo bijoti. Jis taip nusižemino, taip apiplėšė save, tapo toks beginklis todėl, kad tau būtų lengviau prie jo priglusti ir jam pasivesti”.

Šiandien yra Marijos – Dievo Motinos šventė, jos visa didybė išplaukia iš Marijos ypatingos motinystės. Ji yra Dievo Motina. Bet ji ir pati yra išgelbėta to, kurio vardas Jėzus – „Dievas išgelbsti”. Su viltimi ir pasitikėjimu šiandien žvelkime į šią su Kūdikiu ant rankų mus mylinčią Motiną.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0522/522hom2.html