Kiekvienas žemės lopinėlis turi savo istoriją. Kur dabar mes gyvename, kažkas gyveno prieš mus – kūrė, mylėjo, kentėjo. Prieš šimtus ir tūkstančius metų čia kažin kas vyko. Ir po mūsų iki pasaulio pabaigos kažkas vyks.

Evangelistas Lukas labai pagarbiai žvelgia į istoriją ir ją pasakoja preciziškai išsamiai. Kruopščiai sudėtas jo pasakojimas vėlesnėms krikščionių kartoms pasitarnaus įrodinėjant Jėzaus istoriškumą. Luko tikslumas mus moko branginti savo istoriją, fiksuoti ir jos nepamiršti. Tai mums priminė ir popiežius Pranciškus lankydamasis Lietuvoje.

Dievas įbrenda į žmonijos istoriją tokią, kokia ji yra. Tai rodo ir įsikūnijusio Dievo genealogija, kurios nepavadintume nepriekaištinga, ir istorinės aplinkybės, kurių nelaikytume ramiomis.

Jėzaus laikai nėra nei geriausi žmonijos istorijoje, nei blogiausi. Žydai, nors okupuoti Romos, tačiau turi teisių, šventyklą, kultą. Provincijų valdovai – ne vien romėnai, bet ir žydų tautai giminingi žmonės – Erodo Didžiojo sūnūs. Vienas jų, Pilypas, penktos Erodo žmonos – Kleopatros sūnus, geriausias iš jo vaikų, valdo Iturėją bei Trachonitidę. Pastaroji buvo Bašano karaliaus Ogo karalystė. Lizanijus valdo Abilenės teritoriją, anksčiau vadintą Kalcio karalyste. Prieš 60 metų jai vadovavo kitas Lizanijus (tai klaidina istorikus), Ptolemajaus sūnus ir įpėdinis. Markas Antonijus jį nužudė ir dalį jo valdų atidavė Kleopatrai, panūdusiai turėti maudykles prie Negyvosios jūros. Vėliau, pralaimėjęs savo priešininkams, jis nusižudė. Judėja, valdoma Poncijaus Piloto, ir Galilėja, valdoma Erodo, – anuomet garsios ir galingos Izraelio karalystės žemės, suskilusios, o vėliau suvienytos karaliaus Dovydo.

Nebėra tų karalysčių. Jos – praeitis. Nauji valdovų vardai žymi naują – Romos imperiją. Ji išgyvena ramybės laikus – Pax Romana. Nėra didelių karų ir neramumų. Imperatoriai tituluoja save taikdariais.

Ir kažkur dykumoje, imperijos pakraštyje, pasigirsta Viešpaties žodis ir pasirodo jo šauklys Jonas Krikštytojas.

Evangeliją skaitydami pirmą kartą nustebtume, kad Lukas, šalia tikslių istorinių aplinkybių, mini tokį neapibrėžtą ir tarsi nereikšmingą dalyką kaip kažkam pasigirdusį „Viešpaties žodį“. Istorikas nedrįstų šito minėti. Maža kas kam pasigirdo. Bet pati istorija patvirtins, kad tai ne šiaip sau žodis.

Šis Žodis pakviečia Joną tapti svarbiausiuoju pranašu, pirštu rodančiu į tą, apie kurį pranašavo visi pranašai, – Mesiją, Išgelbėtoją. Tą, kuris pakeis pasaulio likimą. Jam atiteks visa garbė. Anksčiau ar vėliau, jei ne šiame, tai kitame gyvenime prieš jį tikrai suklups kiekvienas kelis ir visų lūpos jį pašlovins.

Net ir ramybė bus suprantama ne kaip Romos nuopelnas Pax Romana, bet iš Kristaus ateinanti dovana – Pax Christi. Ir šis ženklas bus kiekvienoje bažnyčioje. Visa Jam priklauso, jo yra laikai ir amžiai, ir visa istorija.

Dykumoje, imperijos pakrašty, išgirdęs Viešpaties žodį Jonas skelbia naujos Karalystės ir naujos istorijos pradžią. Ši Karalystė neturi konkrečios teritorijos, neturi kariuomenės. Jai netrukdo jokios politinės ar ekonominės sąlygos. Varge ir nepritekliuje ji auga dar geriau nei esant sočioms, gerovės aplinkybėms.

Ji nenaudos ginklų ir prievartos, kad laimėtų. Dėl šios Karalystės turi apsispręsti. Pasigirdęs Viešpaties žodis provokuos, ves į dykumą ir tylą, kad tavyje šaknytųsi ir augtų Dievo karalystė. Esi laisvas atstumti ar ignoruoti ir Viešpaties žodį ir jo Karalystę. Bet juos pasirinkus tavo istorija tampa daug mielesnė tau pačiam, labiau gyveni ir tampi toks žmogus, koks širdies gilumoje visada norėjai būti.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-11-12.pdf