Verbų sekmadieniu prasidedančios Didžiosios savaitės temą galėtume nusakyti žodžiais – Dievas ant kryžiaus. Jai nuteikia ankstyvosios Bažnyčios himnas iš Laiško filipiečiams. Jėzus apiplėšia save, nusižemindamas net iki kryžiaus mirties. Šis himnas baigiamas Dievo atsiliepimu: Dievo Sūnus išaukštinamas virš visa ko kaip Viešpats.

Žmogaus akimis žvelgiant, kryžius yra visų skausmų ir kančių įvaizdis. Pažeisto ir kenčiančio pasaulio kelio galas yra beprasmė mirtis. Kryžius prieštarauja mūsų įsivaizdavimui apie laimę. Ant kryžiaus dūžta mūsų viltis pasiekti pilnatvę šiame pasaulyje. Kuris žmogus gyvenimo pabaigoje neturi neišsipildžiusių svajonių ar sudužusių vilčių? Kitaip tariant, niekas neišvengia kryžiaus tikrovės. Priešingai šiam įvaizdžiui, ištiesęs rankas ant kryžiaus Dievas reiškia meilę: jo rankos nori apkabinti ir atsivesti namo nusikaltusį žmogų. Kryžius yra tiltas, kuris iš kaltės, likimo ir mirties bedugnės veda į Dievo artumą. Taip kryžius įgyja ir kitą prasmę. Jis atskleidžia mums Dievą, negriaunantį mūsų laimės, bet ieškantį mūsų nelaimėje ir prisiartinantį pagelbėti ten, kur niekas kitas negali padėti.

Evangelistai, kaip ir kiti Šventojo Rašto autoriai, nėra vien beasmeniai apreikštųjų tiesų užrašinėtojai. Kiekvienas žvelgia savo akimis ir širdimi, remiasi savo pasaulėjauta bei patirtimi. Evangelisto Luko atpasakota Kančios istorija perteikia nepamirštamus Kristaus meilės bruožus. Jėzus žadina meilę net eidamas kryžiaus keliu į mirtį. Gerasis gydytojas Lukas labai įdėmiai stebi šiuos žodžius ir įvykius. Tik šis evangelistas pasakoja, kad kryžiaus kelyje Jėzų pasitinka verkiančios moterys. Nukankintam Viešpačiui turėjo būti paguoda išgirsti ištikimos meilės balsą neapykantos ir paniekos aplinkoje. Jėzus net šioje situacijoje lieka ištikimas savo misijai. Nepaisydamas savęs jis sielojasi dėl būsimos raudančių moterų kančios. Po keturiasdešimties metų jų vaikai pačiame savo jėgų žydėjime išgyvens Jeruzalės žlugimą, bus nužudyti ar paimti į vergiją. Pasenusios motinos turės apraudoti savo vaikų mirtį. Iki pat savo gyvenimo pabaigos Jėzus neprašo užuojautos, jis ragina atsiversti. Nekaltąjį Jėzų nuteisęs teismas yra tik provaizdis siaubingesnio ugnies teismo, laukiančio daugelio, kurie užkietėję netikėjimu atiteks savo teisėjams mirę savo nuodėmėmis.

Tik evangelistas Lukas pasakoja, kad vienas iš drauge nukryžiuotųjų atsivertė atsigręždamas į Jėzų. Jis gresiant mirčiai atpažino tikrąjį Mesiją ir Izraelio gelbėtoją greta jo nukryžiuotame Jėzuje. Toks atsivertimas yra galimas. Tai geroji žinia nusikaltėliams, netgi žudikams. Mums teikia paguodą tai, kad Dievo malonė gali viską įveikti. Tačiau esame įspėjami: tik vienas iš drauge nukryžiuotųjų atvėrė savo širdį Jėzui. Jėzus atsiliepia nelaukta, visa pranokstančia meile. Jis ne tik žada prisiminti nusikaltėlį (juk tai kiekvieno žmogaus lūkestis), ne vien atleidžia jam išpažintas kaltes, – Jėzus tiesiog už rankos įsiveda šį nusikaltėlį į rojų – savo Tėvo namus. Šie žodžiai teikia vilties visai nusikaltusiai žmonijai.

Tik evangelistas Lukas įtraukia į savo pasakojimą tai, kad Jėzus buvo prikaltas tarp dviejų kitų nukryžiuotų nusikaltėlių, tarsi būtų jų gaujos vadovas. Jis nuogas ir apleistas, paliktas skausmams ir gėdai. Jis meldžiasi už tuos, kurie jį nuteisė ir pasmerkė. Kas iš mūsų dėl to nekaltas? Ar Tėvas atleis tai, ką žmonės padarė jo mylimajam Sūnui? Kodėl jis turėtų atleisti šią piktadarybę? Jėzus neprimeta Tėvui sprendimo. Jis tik sako, kad tie žmonės nežinojo, ką daro, ir tai atitinka tikrovę. Šiems žmonėms nesuvokiamas giluminis Dievo žvilgsnis į nuodėmės bedugnę.

Tik evangelistas Lukas pažodžiui perteikia mirštančio Jėzaus maldą. Jėzus galingu balsu sušuko: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.“ Garsus šauksmas, apie kurį pasakoja Matas ir Morkus, Luko evangelijoje nuskamba kaip susitaikinimas. Jėzus žino, į ką kreiptis artėjant mirčiai. Jis atsiduoda ne anoniminiam likimui, bet žvelgia į Tėvo akis. Jis atiduoda save į mylimojo Tėvo rankas. Iš Jėzaus maldos žodžių tampa aišku, kad gyvybės atidavimas yra tik laikinas. Į patikimas rankas atiduotą gyvenimą Jėzus vėl atgaus. Jėzaus malda mirties valandą slepia pridengtą jo prisikėlimo skelbimą. Evangelistas Lukas nušviesina netgi siaubingą Jėzaus mirties valandos tamsybę. Tik Lukas pastebi, kad minia „mušėsi į krūtinę“. Šis sakinys teikia vilties, kad pašaipūnai, piktžodžiautojai ir spjaudžiusieji ant Jėzaus nepražus. Juos visus sukrėtė užėjusi tamsybė, tačiau dar labiau – tas maldingas tikrumas, su kuriuo mirė Jėzus. Jie mušėsi sau į krūtinę, nes jautėsi kalti dėl jo pasmerkimo ar bent dėl to, kad tyliai jam pritarė. Jei atgaila kyla net iš tų, kurie tik ką šaukė „ant kryžiaus jį“, sušvinta viltis ir kitiems nutolusiems nuo Kristaus. Evangelistas Lukas skelbia Nukryžiuotojo atneštą išganymą visiems žmonėms.

Parengė K.L.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0705/705hom2.html