Pirminė šio sekmadienio Evangelijos palyginimo prasmė: šeimininkas yra Dievas, kuris įveisia vynuogyną, t. y. iš visų tautų išsirenka vieną tautą – Izraelį. Sumūrytas aptvaras, įrengta spaustuvė, pastatytas bokštas atskleidžia Dievo rūpinimąsi savo tauta. Vynuogyną prižiūrėti patiki ir vynininkams – tautos seniūnams ir aukštiesiems kunigams. Vynas, meilės ir džiaugsmo simbolis, yra Dievo ir Izraelio bendrystės pagrindas….
Laiške filipiečiams apaštalas Paulius ragina mąstyti apie kilnius dalykus, „apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama“. Šią mintį galima pasvarstyti ir antraip: ar krikščionims leistina apie tai nemąstyti? Šventojo Pauliaus žodžiai primena, kokia trapi mūsų minčių sfera. Jis atkreipia dėmesį į akivaizdų dalyką – mūsų minčių kokybė daro esminę įtaką mūsų elgsenai. Jei…
Kai Jėzus paskutinį kartą atėjo į Jeruzalę, Izraelio tauta jo atžvilgiu buvo pasidalijusi: vieni jam šaukė: „Osana!”, kiti degė neapykanta ir planavo kaip jo atsikratyti. Tuo tarpu Jėzaus kalbos ir palyginimai vis labiau atskleidė išrinktosios tautos neištikimybę Dievui. Palyginimu apie nesąžiningus vynininkus Jėzus dar kartą įspėja Izraelio tautos vadus, kad neužkietintų savo širdžių dangaus pasiuntiniui….
Kai kurie šiandienos krikščionys linkę supaprastinti evangelizaciją, akcentuodami tik išpažinimą: Jėzus yra Viešpats ir Gelbėtojas. Jie teigia, kad svarbiausia pasitikėti Jėzumi, o žmogaus darbai nėra reikšmingi išganymui. Šios krikščionybės apraiškos klaidina ne tuo, ką sako, bet tuo, ko nepasako. Dievas myli mus neatšaukiama meile, tačiau šią meilę reikia priimti ir atsiliepti į ją. Jei mūsų…
Išgirdę šį palyginimą daugelis sako pastebį jame antisemitinių nuostatų. Argi Viešpaties vynuogynas nėra jo pasirinkta žydų tauta? Argi pasiųstieji tarnai nėra pranašai, kurie taip dažnai būdavo atmetami ir netgi žudomi? Argi užmuštasis sūnus nėra tas pats Jėzus? Čia žydai kaltinami dievažudyste, ir atmestasis akmuo – Kristus tampa kertiniu akmeniu naujai išrinktajai krikščionių tautai. Toliau taip…
Skaitydami Šventraštį prisimename Išganymo istoriją, kurios šerdis – pokalbis tarp žmogaus ir jį užkalbinusio Dievo, su meile ir kantrumu laukiančio atsako. Dievo rūpestį žmogumi apdainuoja Izaijas, lygindamas jo išrinktąją tautą su vynuogynu, kurį Viešpats stropiai prižiūri: purena žemę, išrenka iš jos akmenis ir apsodina rinktinėmis vynuogėmis (plg. Iz 5, 2). Tačiau giesmė baigiasi liūdnai. Vietoj…