Kaip teigia šiandienos Mišių pradžios malda, Dievas labiausiai parodo savo visagalybę pasigailėdamas ir atleisdamas. Kartais mes klaidingai žvelgiame į Dievo visagalybę, įsivaizduodami ją kaip beasmenę, tironišką jėgą, kuri galėtų tik apriboti ir slėgti žmogaus laisvę. O yra priešingai, Viešpaties visagalybė, susitapatinusi su dieviškąja prigimtimi, egzistuoja ir veikia vienybėje su Dievo išmintimi ir meile, stipriai ir švelniai viską tvarkydama.

Pasaulyje dieviškoji visagalybė apsireiškia įvairiais būdais. Pati materialioji kūrinija, jos didingumas, įvairovė ir evoliucijos vaisingumas, puikiai atskleidžia Dievo visagalybės turtą. Tačiau Viešpats žvelgia su ypatingu gerumu į žmogų, sukurtą pagal Dievo paveikslą, apdovanotą protu, laisva valia ir gebėjimu pažinti bei laisvai mylėti savo Kūrėją Švenčiausiosios Trejybės bendrystėje. Nuo pradžios Dievas paskyrė mus tapti įsūnytais vaikais. Kai žmogus atmetė šią dovaną per nuodėmę, gailestingasis Tėvas sumanė išganymo planą, norėdamas nugalėti žmogaus pasipriešinimą švelnumu. Jis siuntė į mūsų pasaulį savo Sūnų. Tasai tapo žmogumi, gimdamas iš Mergelės Marijos. Jis skelbė gerąją naujieną ir paaukojo savo gyvybę ant kryžiaus už mūsų išganymą. Prisikėlęs iš numirusių, jis stovi dabar prie mūsų durų ir beldžiasi, naudodamas ne prievartą, bet švelniai tikindamas mus keisti širdis, kad galėtume susivienyti su juo meilėje ir bendradarbiauti išganymo darbe.

„Mano vaike, eik ir padirbėk šiandien vynuogyne.“ Praeitą sekmadienį komentuodami palyginimą apie darbininkus, pašauktus triūsti vynuogyne, matėme, jog dirbti vynuogyne, tai sąmoningai sutikti būti Dievo įsūnytais vaikais. Tai reiškia aktyviai priimti pašvenčiamąją malonę, būti įskiepytiems kaip šakelėms į Kristų – vynmedį, kad paveldėtume amžinąjį gyvenimą meilės bendrystėje su Dievu ir visais Dievo vaikais, kad prisidėtume prie dangaus Karalystės išplėtimo žemėje ir žmonijoje. Ką tik girdėta Mato evangelijos ištrauka grįžta prie vynuogyno temos. Be to, šio trumpo palyginimo tėvas ir du jo sūnūs primena ir šv. Luko evangelijos sūnaus palaidūno istoriją.

Pirmas sūnus, išgirdęs tėvo kvietimą, iš karto pasakė „nenoriu“, bet vėliau nuoširdžiai apgailestavo ir nuėjo dirbti. Jis yra panašus į šv. Luko palyginimo jaunesnį sūnų, kuris, kaip mes galime įsivaizduoti, pareikalavo savo paveldo dalies tik pasiekęs savo pilnametystę. (Taip gana dažnai atsitinka pamaldžiose šeimose, kai gerai auklėti vaikai laikinai atitolsta nuo tėvų paauglystėje arba jaunystėje.)

Paėmęs savo turto dalį Luko aprašytas sūnus palaidūnas pasitraukė nuo tėvo ir ėmė palaidai gyventi tolimoje šalyje, kur netrukus išeikvojo savo lobį. Bet galų gale, patyręs skurdą, praradęs savo orumą ir laisvę, tapęs savo aistrų ir žiauraus šeimininko vergu, nusprendė sugrįžti pas tėvą. Jis atvėrė širdį tėvui, kuris niekada nebuvo nustojęs jo mylėti. Dėkingai atgavo savo vietą tėvo namuose tapdamas uolus ir tvirtas šeimos narys. Jono Krikštytojo ir Jėzaus laikais daugelis prarastų Izraelio sūnų ir dukterų, kaip antai Zachiejus ir Marija Magdalietė, atsivertė išgirdę gerosios naujienos skelbimą apie Dievo Karalystę arba vien pamatę Jėzaus švelnų, gailestingą veidą. Per visą Bažnyčios istoriją, kiekvienoje kartoje, yra nemažai šventųjų, kurie grįžta pas Dievą šiuo atsivertimo keliu.

Antrasis sūnus šv. Mato palyginime iš karto teigiamai atsakė į tėvo kvietimą sakydamas „einu, Viešpatie“, bet nenuėjo. Gal išoriškai šis sūnus tikrai nuėjo į vynuogyną, gal jį matydami kiti žmonės manė, kad jis stipriai ir energingai triūsia, bet iš tikrųjų jis tik apsimetė dirbąs tėvui. Jeigu dirbo, tai tik sau, egoistiškai ir savanaudiškai. Tai primena vyresnįjį sūnų šv. Luko palyginime. Išoriškai jis niekada neatsitolino nuo tėvo namų, dirbo kasdien jo ūkyje. Tačiau nedirbo vienybėje su savo tėvu. Nesidžiaugė, kai jo brolis sugrįžo į namus, tarsi prisikėlęs iš nuodėmių tamsybių ir mirties. Jo tikslas buvo ne viską turėti bendrystėje su tėvu, ne padėti tėvui sukurti ir palaikyti meilės ir bendrystės atmosferą šeimoje, bet džiaugtis atskirai su savo draugais. Vyresnėlis su pavydu ir pykčiu priekaištavo tėvui sakydamas: „Tu nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais.“ Jam, kaip ir aukštiesiems kunigams bei seniūnams, kurie buvo Jėzaus priešai, grėsė širdies kietumas, dvasinis aklumas.

Brangūs broliai ir seserys, nesvarbu ar mes esame sugrįžę pas Dievą iš toli, ar visada buvome Tėvo namuose. Kaip ragina šv. Paulius, mums ypač svarbu kasdien atkurti ir stiprinti meilės bendrystę savo šeimose ir bendruomenėse sekant Kristaus pavyzdžiu, kuris atėjo į pasaulį įvykdyti Dievo valios ir buvo klusnus iki kryžiaus mirties. Būkime tokio nusistatymo kaip Jėzus Kristus. Tegul mums padeda Marija, ištarusi savo tobulą „Fiat“.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-08.pdf