Šventojo Jono Krikštytojo išvakarių liturgijoje skaitoma ištrauka iš pranašo Jeremijo knygos, antrajame skaitinyje taip pat kalbama apie senuosius pranašus. Jonas Krikštytojas yra paskutinis Senojo Testamento pranašų eilėje. Evangelijoje pasakojama apie jo gimimo aplinkybes. Zacharijas ir Elzbieta buvo pamaldūs žydai ir laikėsi visų Viešpaties įsakymų. Senajame Testamente ištikimiesiems žadamas Viešpaties atlygis. Gausus palikuonių būrys yra pagrindinis palaiminimas ir pažadas. Tačiau Zacharijas ir Elzbieta iki tol buvo nevaisingi – tai buvo didžiulis jų tikėjimo išbandymas. Nevaisingumas jų gyvenimą darė liūdną, neleido jiems džiaugtis pilnatve. Tačiau pasirodo, kad šis išbandymas iš tikrųjų buvo Dievo planuose numatytas kaip parengimas stebuklingam Jo veikimui.

Tais laikais Jeruzalės šventykloje kiekvieną rytą būdavo aukojami smilkalai. Vienas iš kunigų įeidavo į šventyklos dalį, vadinamą Šventąja, ir Dievo garbei smilkydavo altorių. Žmonėms nebūdavo leidžiama įžengti į šventyklos pastatą – smilkymo valandą jie būdavo lauke. Į šventyklą įžengusiam Zacharijui pasirodo Viešpaties angelas. Evangelijoje pasakojama, kad jį apėmė išgąstis: angelas reiškia Dievo galybę ir didybę. Tai anaiptol ne tas įvaizdis, kurį galėtume susidaryti iš saldžių kalėdinių atvirukų. Angelas liepia Zacharijui nebijoti ir pasako, kad jo malda išklausyta. Tai leidžia suprasti, kad Zacharijas ir Elzbieta daug meldėsi laukdami kūdikio. Dievas išklauso mūsų maldų, tačiau kartais apie tai sužinome ne iš karto. Angelas apreiškia gimsiančio sūnaus vardą – Jonas (hebrajiškai „Dievas yra maloningas“) ir kad daugelis džiaugsis vaikelio, kuriam teks įvykdyti svarbią misiją, gimimu. Šiai misijai dera pasirengti asketišku gyvenimu: Jonas negers vyno nei jokių svaigalų. Tačiau ši askezė bus kompensuota ypatinga Šventosios Dvasios pilnatve, pasireiškusia jau motinos įsčiose. Žinome, kad ši pranašystė išsipildė Marijai lankantis pas Elzbietą, kai kūdikis šoktelėjo iš džiaugsmo Elzbietos įsčiose.

Jonas Krikštytojas tęsia Senojo Testamento pranašų, ypač Elijo, misiją. Didysis pranašas Elijas gyveno pirmiau negu kiti rašytinį liudijimą palikę pranašai. Nors Elijas nieko neparašė, Izraelio tautai turėjo didžiulę įtaką. Angelas apie Joną sako, kad jis žengs „su Elijo dvasia ir galybe“. Kaip Elijui teko stoti prieš Ahabą, panašiai Jonui teks pasipriešinti tetrarchui Erodui.

Jono pašaukimas taip pat panašus į Jeremijo. Apie šį pranašą Dievas sako: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, dar prieš gimimą tave aš pašventinau“ (Jer 1, 5). Pranašų misija yra ne vien kritikuoti bei priešintis blogiui, bet taip pat statyti ir ugdyti. Jono Krikštytojo misija turėjo patį kilniausią tikslą – parengti tautą Mesijo Jėzaus atėjimui.

Pirmajame Petro laiške rašoma, turint omenyje Jėzų: „Jūs mylite jį, nors ir nesate jo matę.“ Šie žodžiai primena, kai prisikėlęs Jėzus pasirodė Tomui ir paskelbė palaiminimą jį įtikėjusiems, bet nemačiusiems. Mūsų situacija ta pati: reikia tikėjimo nematant.

Petras primena, kad Dievas daug kartų siuntė pranašus skelbti krikščionims skirtą malonę, naująją sandorą, naują širdį ir naują dvasią, skelbti Jėzaus kančią ir jo pašlovinimą. Apaštalas po to sako: „Jiems buvo apreikšta, kad jie ne sau, bet jums tarnauja tuo, ką dabar jums atskleidė Evangelijos skelbėjai.“ Taip jis atskleidžia skirtumą tarp Senojo Testamento pranašysčių ir dabartinės krikščionių padėties. Jonas Krikštytojas buvo paskutinis Senojo Testamento pranašas ir parengė perėjimą į Naująjį Testamentą.

Jono Krikštytojo gimimo dienos iškilmėje skaitoma Evangelijos ištrauka, pasakojanti apie Jono gimimą ir kaip jam buvo suteiktas Dievo išrinktas vardas. Aplinkiniai žmonės manė, kad kūdikis gaus savo tėvo Zacharijo vardą, tačiau motina Elzbieta nesutinka ir nori pavadinti jį Jonu. Negalintis kalbėti Zacharijas ant lentelės užrašo: „Jo vardas – Jonas.“ Tai byloja apie Dievo įkvėpimą: Elzbieta ir Zacharijas nebuvo anksčiau susitarę, tačiau dabar sutartinai tvirtina, kad kūdikio vardas Jonas. Šis vardas – programa, malonės laiko skelbimas. Visi nustemba, o Zacharijas atgauna gebėjimą kalbėti. Vos atvėręs burną jis ima šlovinti Dievą nuostabia giesme, Bažnyčios liturgijoje žinoma lotynišku pavadinimu Benedictus.

Parengė K.L.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0710/710hom1.html