Šiandien Bažnyčia mini pirmąjį Kristaus stebuklą Galilėjos Kanoje. Kanos miestelis yra kelyje tarp Nazareto ir Tiberiados ežero. Ateidamas prie Jordano upės pasikrikštyti, taip pat pagerbti jaunavedžių Galilėjos Kanoje, Jėzus pradeda savo mesijinę veiklą. Jėzaus dalyvavimą Kanos vestuvėse Bažnyčia laiko labai reikšmingu įvykiu. Ji čia mato santuokos gėrio patvirtinimą ir patikinimą, kad nuo šiol santuoka bus veiksmingas Kristaus artumo ženklas.

Galilėjos Kanoje padarytas stebuklas mums visiems parodo Dievo Motinos Marijos nepaprastą tikėjimą. Nors Kristus aiškiai pasako, kad jo valanda dar neatėjo, Marija liepia tarnams daryti viską, ką jos Sūnus lieps. Ji pasinaudoja savo motiniškumo privilegija. Neabejoja, kad Sūnus išpildys jos norą padėti jaunavedžiams.

Daugelyje Evangelijos vietų randame panašių situacijų, kuomet Jėzus daro stebuklus ne žmonių smalsumui patenkinti, bet tik tuomet, kai jie tvirtai tikėdami šito prašo. Kanaanietė, prašydama Jėzaus išgydyti jos sunkiai sergančią dukrą, gauna nelabai malonų rytietišką atsakymą: nedera imti vaikų duonos ir mesti šunyčiams. Tačiau net ir tokį atsakymą išgirdusi kanaanietė motina nenusimena: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo.“ „Tuomet Jėzus tarė jai: O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko“ (Mt 15, 28); Romėnų kariuomenės šimtininkas nusižeminęs prašė: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks“(Mt 8, 8). „Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo!“ (Mt 8, 10). Čia tik dalis tų pavyzdžių, kai tvirtas tikėjimas laimėjo iš Dievo malones. Iš šių pavyzdžių galime pasimokyti supratimo, jog ir mums, nevertiems, mūsų tikėjimas pagelbsti. Dievo Motinos tikėjimas atveria kelią Jėzaus stebuklams.

Galilėjos Kanos vestuvės mus moko: pirma – jei priimi Dievo Sūnų Jėzų Kristų, tavo gyvenimas virsta švente. Kiekvieno mūsų gyvenimas tuomet įgyja dieviškos šviesos. Net kartus kasdienis gyvenimas pavirsta amžinajam gyvenimui įprasminta diena. Kartais nusiminę klausiame: kam reikia melstis? Kodėl reikia kantriai kentėti? Kodėl privalu būti visą gyvenimą garbingiems? Kam reikalingas tvirtas tikėjimas? Kodėl duoti geriau negu imti? Todėl, mieli tikintieji, kad Kristus nori, jog mes savo dienas, lyg anie tarnai akmeninius indus, pripildytume sklidinus gerų darbų, kilnių pasiaukojimų, kasdienių žygdarbių. Į gyvenimo ąsočius supiltume visą savo skausmą, kančią, graužatį, nusivylimus, ligas, nesėkmes. Ir kai visiškai atsiduosime Dievo valiai, tik tuomet visą mūsų gyvenimą Jėzus pavers amžinojo gyvenimo troškimo džiaugsmu. Nes ištikimybė yra vertybė, tvirtas nepalaužiamas tikėjimas yra didysis turtas. Anuomet galbūt tarnai, pildami paprastą vandenį, murmėjo, jog tai tuščias darbas. Gal ir mes murmame, kad mūsų gyvenimas yra tuščias.

Antra pamoka – sekti Marijos elgesiu. Evangelistas Jonas tik vieną vienintelį kartą pacituoja Marijos žodžius: „Darykite, ką tik jis jums lieps.“ Šie gilios teologinės minties žodžiai ragina visa kame klausyti Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus. Kai jaunavedžiams iškilusi problema grasina sugriauti jų gyvenimo šventę, įsiterpia Dievo Motina. Lygiai taip pat, kuomet žmonijos laimei kažko trūksta, būtinas Dievo įsiterpimas. Juk žmonijai dažnai trūksta ne vyno, bet džiaugsmo, taikos, draugiškumo ir vienos šeimos jausmo. Žmonijai trūksta abipusės meilės, pagarbos žmogaus orumui, vienybės. Šiandien, lyg ištuštėję ir sudužę akmeniniai vyno indai, guli skeveldromis pavirtę tūkstančių šeimų gyvenimai, nes sutuoktiniams pritrūko meilės, pagarbos, ištikimybės ir tarpusavio sugyvenimo vyno. Kad nepritrūktume meilės, Dievo Motina Marija kreipiasi į jaunavedžius ir sutuoktinius savo testamentiniais žodžiais: „Darykite, ką tik Kristus jums lieps.“ Ji į šį vieną sakinį sutraukia visą žmogaus gyvenimo įprasminimą. Nes ji pirmoji Dievo valiai ištarė „taip” – „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“ Galilėjos Kanoje Marija tampa žmonijos užtarėja. Į ją turi būti nukreiptos irstančių šeimų akys. Jos užtarimo turi kreiptis šiandien daug kančių ir problemų turinti žmonija. Marija visiškai pasitikėjo savo Sūnaus dieviška galia.

Mums visiems taip pat reikia, kad kažkas mumis pasitikėtų. Kai pirmą kartą peržengiame mokyklos slenkstį, kai mokomės vairuoti automobilį, kai pirmą kartą skaitome paskaitą, atliekame pirmąją operaciją, kai sakome pirmąjį pamokslą – mums visiems reikia bent vieno vienintelio žmogaus, kurio pasitikėjimas mus sustiprintų, kad kažkas Dievo vardu mus padrąsintų: „eik, daryk, veik“. Šio sekmadienio Evangelijoje yra kelios svarbios mintys. Pirmoji, tai Marijos žodžiai tarnams ir kartu mums visiems: „Darykite, ką tik jis jums lieps“. Antroji, kad Jėzus Kristus, išgelbėdamas vos susikūrusią šeimą iš nepatogios padėties, yra mūsų visų šeimų gelbėtojas ir padėjėjas. Jėzus, pagerbdamas šeimos įsteigimą, padarė pirmąjį savo stebuklą. Trečioji mintis, kad Kristaus motina Marija mato mūsų vargus, jaučia ir atjaučia mūsų skausmus; gailisi mūsų; mus užtaria savo Sūnui ir išprašo mums Jo pagalbos net ir tada, kai nesame to verti. Ketvirta žmogiška mintis, jog gyvenime būtinas taktas, mandagumas ir tarpusavio pagalba, kad kiekvienas artimas būtų išgelbėtas iš nemalonios padėties. Mandagumas nieko nekainuoja, o laimi viską.

Galiausiai Kanos vestuvių džiaugsmas mus moko ir savo džiaugsmais dalytis su Kristumi, nes tik jis gali padaryti mūsų džiaugsmą tikrą, pilną ir pastovų. Jėzus padarė stebuklą, nors laikas tam dar nebuvo atėjęs. Šitai sako, jog galime išprašyti iš Dievo pagalbos net ir tada, kai, žmogiškai galvojant, atrodo beviltiška. Niekad nepraraskime vilties ir drąsos! Nors ir kaip sunku būtų, nors dangus su žeme maišytųsi, prisiminkime, jei Kristus su mumis, mums niekas nebaisu ir mes viską atlaikysime.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-12.pdf