Kas gali mus atskirti nuo Kristaus meilės? Į šį klausimą šventasis Paulius vienprasmiai atsako – niekas (Rom 8, 35.38). Kurie užčiuopė Dievo veikimo ženklus savo gyvenime, supranta šiuos apaštalo žodžius. Kiekvienas savo gyvenime galėtume rasti atitikmenų Pauliaus minimiems suspaudimams, persekiojimams, badui. Kodėl žodžiai, liudijantys Dievo meilės galybę, taip silpnai veikia mūsų kasdienes pastangas? Senojo Testamento tikėjimo šerdis – ištikimybė Dievo įstatymui, nuolat prisimenant, kaip Jahvė išlaisvino išrinktąją tautą iš Egipto nelaisvės. Kas klusniai laikėsi paliepimo atminti šiuos didžius įvykius, kas išbandymų metu atsimindavo Dievo darbus, tas ištverdavo išbandymo valandą. Eucharistijos metu taip pat girdime paliepimą: „Tai darykite mano atminimui.“ Darydami, ką mums liepia Viešpats, ne tik atmintyje atnaujiname Velykų įvykį, bet taip pat jame dalyvaujame ir įsitikiname, kad tikrai niekas negali atskirti mūsų nuo Dievo meilės.

Evangelijoje klausomės pasakojimo apie žmones, trokštančius maisto ir gaunančius jo iš paties Dievo rankų. Jėzus nedarė demonstratyvių stebuklų, siekdamas parodyti, kas esąs. Visi jo nuostabūs ženklai buvo reikalingi tiek Jėzaus amžininkams, tiek ir mums.

Jonas Krikštytojas jau nužudytas. Jėzus pasitraukia iš žudiko Erodo valdų ne vengdamas pavojaus. Jo valanda dar neatėjusi. Jėzus sujaudintas savo bendraamžio giminaičio, nuolankaus ir ištikimo pirmtako mirties. Jis taip pat suvokia būsimą savo mirtį. Šios mintys kelia norą pabūti vienumoje. Tačiau atsiskyrus netenka ilgai būti: apie jį netrukus susiburia didžiulė minia.

Jėzaus laikų žmonės buvo įsitikinę, kad ateisiantis Mesijas pakartos Senosios Sandoros tautos pasotinimo stebuklą ar net jį pranoks. Žmonėms, gyvenusiems nuolatinio stygiaus sąlygomis, pamaitinimo ženklas buvo nuolatinio Dievo gailestingumo įvaizdis. Mokiniai nupasakoja minios poreikius, kuriuos Jėzus pažįsta geriau už pasakotojus. Mokinių nuomone, Jėzų reikėjo grąžinti iš svajonių į realybę ir priminti jam teisėtus prigimties reikalavimus.

Jėzaus pokalbis su mokiniais labai reikšmingas. Jis juk žino, jog mokiniai turi tik penkis duonos kepalėlius, kurių vos pakaks jiems patiems. Tačiau jis sako: jūs duokite jiems valgyti. Mokiniai turi išmokti, kad kiekvienas sutinkamas vargas ir poreikis yra pirmiausia užduotis jiems patiems. Sutikęs vargstantį privalai pirmiausia pats pasistengti jam padėti ir tik tuomet, kai tavo pagalbos neužtenka, dairytis kitų pagalbininkų.

Čia taip pat matome reikšmingą nepakankamų žmogiškųjų pastangų ir Dievo pertekliaus sugretinimą. Tai, ką gali parūpinti žmogus, yra visuomet per maža. Žmogiškoji antklodė visada per siaura ir per trumpa. Tačiau Jėzus neatstumia šonan menkos žmogiškosios pagalbos. Miniai pamaitinti jis sukuria duonos iš to, ką suneša mokiniai. Pamaitinus minias, lieka dvylika pintinių likučių. Perteklius yra nuoroda į Dievo darbą. Evangelisto aprašytas duonos padauginimas taip pat primena Eucharistijos šventimą. Eucharistinio valgymo įvaizdžiu susiejamas Dievo šlovinimas, padėka, žmogaus palaiminimas ir pašventinimas. Deja, daug krikščionių mano išgyvensią be Kristaus duonos ir tik iš tolo žvelgia į Eucharistijos puotą. Kiti stengiasi numalšinti alkį savo ištekliais: filosofija, mokslu, socialine politika.

Duonos padauginimo ženklą galime perskaityti ir kitaip. Tai pasakojimas apie troškimą duoti ir dalijimosi meile dramą. Arba, kitaip sakant, apie nemokėjimą dalytis meile. Šio pasakojimo herojai yra ne išbadėjusi minia, bet Kristaus mokiniai. Mokytojo dialogas su mokiniais persmelktas įtampos tarp Dievo pažado atsiduoti broliams ir žmogiškojo vilties stygiaus. Vieta, kurioje vyksta veiksmas, pasak mokinių, yra „tuščia“. Mokiniai taip pat užsimena apie artėjančią naktį, apie tai, kad jau laikas skirstytis. Tie jų žodžiai alsuoja baime ir nerimu. Kristaus raginimas mokiniams, kad jie patys pamaitintų minią, sukelia tarp jų vien sumaištį. Mokiniai išgyvena troškimą, tačiau drauge ir didžiulę baimę. Dievas kovoja su šėtonu dėl žmogaus vilties.

Kristus mums kalba apie neribotas galimybes dalytis: jo galia įmanoma bet kokia auka. Jėzus mus įspėja apie pralaimėjimo pavojų, jei pasikliautume vien savo jėgomis. Galimybę dalytis ir atsiduoti kitiems galime atimti iš savęs patys. Taip atsitinka tuomet, kai leidžiame baimei nugalėti mumyse esančią viltį: panašiai kaip mokiniai teisinamės baimingu realizmu. Kai imame kliautis vien savo jėgomis ir abejoti ateitimi, atimame Dievui galimybę veikti mumyse ir per mus. Duonos padauginimo pasakojimas yra drauge pažadas, kad dalytis savimi galime neribotai. Prašykime Dievą, kad nepaniekintume jo pažado.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-13-14.pdf