Pranašo Malachijo knygoje skaitome, kaip Izraelio tauta išgyvena vieną pačių šiurpiausių istorijos periodų: idant išlaisvintų baimės sukaustytas širdis, pranašas Malachijas skelbia, jog Viešpaties diena ateis taip tikrai, kaip kad saulė pateka ryte. Pranašo Malachijo knyga parašyta V amžiuje prieš Kristų, prabėgus 50 metų po Babilonijos nelaisvės pabaigos. Tačiau žydų tautai, persmelktai Babilonijos blogybių, vis tiek darosi vis blogiau. Todėl pranašas Malachijas visomis išgalėmis stengiasi sugrąžinti tautą prie Dievo. Pagrindinė pranašo Malachijo tema yra ištikimybė Viešpaties sandorai ir įpareigojimams. „Sugrįžkite pas mane ir aš pas jus sugrįšiu, kalbėjo Galybių Viešpats“ (Mal 3, 7). Brangūs tikintieji, mūsų gyvenime būna dienų, kai atrodo, jog viskas prarasta. Tuomet guoskimės Viešpačiu ir būkime tvirti. Prisiminkime Kristaus žodžius: „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).

Klystame manydami, kad gyvenimas gali būti be kovos ir rūpesčio. Visas mūsų gyvenimas paženklintas kovos ženklu. Kovodami mes gyvename, kovodami – laimime. Nelaimės, neturtas, vienatvė, nesėkmės, ligos – tai kovos laukas, kuriame kiekvienas turime būti savo pastangų ir nepasisekimų didvyris.

Susitikimo su Viešpačiu diena neturi tapti nusiminimo ir savo pareigų vengimo diena. Kai kurie tesalonikiečiai manydami, jog Viešpaties diena jau čia pat, nusprendė nieko neveikti ir tinginiavimu apsunkino kitus. Tuomet apaštalas Paulius jiems primygtinai primena būtinybę dirbti: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ Mes, kurie norime būti tikri krikščionys, o ne krikščionybės iškamšos, privalome visas savo pareigas, visus darbus atlikti labai kruopščiai ir sąžiningai.

Krikščionybės atneštas supratimas šį pasaulį pristato kaip trumpą bandymų lauką, kuriame privalome prisirinkti vertybių amžinajam gyvenimui. Kristus moko, jog „savo ištverme jūs išsaugosite savo gyvybę“. Kokiems sunkumams padeda atsispirti ištvermės dorybė? Mirties pavojus atlaikyti padeda narsumas; nuliūdimus įveikti – kantrybė; kiekvienam sunkumui pakelti reikia tam tikros dorybės, tam tikros mūsų charakterio savybės. Ištvermė tuose dalykuose, kurie žmogui patinka, pavyzdžiui, pasilinksminimai, šokių maratonai, nėra charakterį užgrūdinanti dorybė. Tikri sunkumai prasideda tada, kai žmogus patenka į tikrai skaudžias ir sunkias aplinkybes. Jei nuo jų nebėga, bet drąsiai jas pasitinka, pakelia tą sunkumą toliau siekdamas užsibrėžto tikslo, tuomet parodo ištvermės dorybę.

Labiausiai ištvermė pasireiškia tada, kai žmogus atlaiko ilgalaikį sunkumą, kančią ar nuovargį. Tas parodo ištvermę, kas dėl sunkumų nemeta pradėto darbo, neišsižada tikėjimo. „Krisdama ir keldamasi aš išmokau kopti“ (šv. Teresė Avilietė).

Jėzus nori, kad net griūnant Jeruzalės šventyklai, tautoms kariaujant, žemės drebėjimų, ligų ir badmečių ištikti jo mokiniai visada būtų drąsūs ir ištikimi tikėjimui. Tikro krikščionio gyvenimas negali būti patogus ir ramus. „Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5, 11).

Viešpaties diena artėja kiekvienam iš mūsų asmeniškai, tai mūsų mirties diena. Tą dieną Viešpats pasikvies mus į savo Tėviškus namus. Tačiau ši žinia neturi mūsų paversti nuliūdusiomis bevalėmis būtybėmis. Kristus pageidauja, kad mes dirbtume savo žemiškus darbus iki paskutinio atodūsio. Dievo mums duotas žemiškas vertybes privalome panaudoti tarpusavio meilei, kilniaširdiškumui ir teisingumui. Krikščionis nėra pesimistas. Jis tiki gėrio pergale ir jo triumfu. Krikščionybė yra amžinojo gyvenimo, amžinojo atsinaujinimo, amžinos veiklos ir kūrybos amžinas dalyvavimas dieviškoje kūryboje. Krikščionybė yra amžinoji pergalė prieš mirtį – būties prieš nebūtį amžinoji pergalė.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-10.pdf