Gerasis ganytojas, laikantis ant pečių avelę, vaizduoja Išganytoją Kristų ir žmogaus sielą, kurią Jis išgelbėjo. Tai vienas iš dažniausių simbolių, vaizduojančių Kristaus meilę. Šį simbolį labai mėgo pirmųjų amžių krikščionys. Gerojo Ganytojo sekmadienį minime Pasaulinę maldų už pašaukimus dieną. Priklausydami Kristaus kaimenei, paprašykime Dievą, kad mūsų tauta niekada nestokotų išmintingų ir šventų kunigų. Tegul jie mus veda teisingu keliu pas Viešpatį, tegul išbandymų dienomis mūsų nepalieka ir padeda mums sugrįžti į dvasingas ganyklas. Atsiprašykime Viešpaties Dievo už nuodėmes, kurios mus paklaidino, ir paprašykime atleidimo, kad vėl sugrįžtume į Jo avidę.

Viešpats kartą pažadėjo išrinktajai tautai, jog pats taps savo kaimenės Ganytoju. Šio sekmadienio Evangelijoje mes girdėjome šio pažado išsipildymą. Dievas pasiuntė į šį pasaulį savo Sūnų, kuris taps visų žmonių Ganytoju. Jėzaus Kristaus kaip Ganytojo vaidmuo žmonijos atpirkimo istorijoje yra labai reikšmingas. Senovėje Rytų klajoklių tautos vertėsi gyvulininkyste. Ne išimtis ir Izraelio tauta. Dauguma gyventojų augino ir globojo naminius gyvulius, ypač avis. Nenuostabu, kad gražiausi Jėzaus Kristaus pasakojimai bei palyginimai yra paimti iš avių gyvenimo ir žmogaus ryšio su jomis. „Jis mūsų Dievas, o mes jo ganoma liaudis, jo rankų globojamos avys“ (Ps 95, 7).

Katakombose, kur slapčia į bendras pamaldas susirinkdavo pirmieji krikščionys, randama Gerojo Ganytojo skulptūrų ir bareljefų. Taip Jėzaus sekėjai vaizdavo Kristų. Ganytojas arba piemuo rūpinasi savo avimis, suranda sultingos žolės ir atveda ten kaimenę, kad avys būtų sočios. Piemuo veda jas prie šaltinio pagirdyti, stebi, kad nė viena neatsiliktų ir nepasiklystų. Jis visada pasiruošęs apginti savo avis nuo laukinių žvėrių ir plėšikų. Pamatęs, kad vienos kurios trūksta, jis eina jos ieškoti, suradęs džiaugiasi, ima ją ant rankų ir neša į kaimenę. Taip elgiasi geras ganytojas. Avys pažįsta savo piemenį iš balso ir subėga jo šaukiamos. Tikintysis klauso Jėzaus balso ir seka Jėzumi. Veiksmažodis klausyti Jono evangelijoje pakartojamas 58 kartus. Šiame kontekste žodis klauso turi labai svarbią reikšmę. Tai ne vien pastačius ausis klausyti maloningų Dievo Sūnaus žodžių.

Nors Viešpaties kalbos įdėmus klausymas yra pirmoji dvasinio gyvenimo pakopa, tačiau „jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje. Pasižiūrėjo ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo“ (Jok 1, 23–24). Ar mokame klausytis Jėzaus balso? „Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“ (Mt 9, 36). Daugeliu požiūrių mūsų laikų žmonės labiau suvargę ir apleisti negu Kristaus bendraamžiai. Sociologų ir psichologų manymu, šiandienos žmogų labiausiai persekioja baimės ir vienatvės jausmas. Jis bijo netekti darbo, bijo susirgti kokia nors baisia liga, bijo keršto, bijo, kad neiširtų šeima, kad negimtų neįgalus kūdikis… Yra aibė veiksnių, keliančių žmogui baimę bei izoliuojančių jį nuo Dievo ir žmonių. Reikia rasti jėgų, kurios pakeltų žmonių dvasią. Tokią pareigą ir jėgą pirmiausia turi dvasininkai. Šiandien Lietuva stokoja kunigų. Daug parapijų nebeturi kunigo. Kai kur vienas kunigas aptarnauja tris parapijas. Todėl kaip niekada aktualūs Jėzaus žodžiai: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mt 9, 37–38). Savo maldose šiandien prašykime Viešpatį, kad padrąsintų mūsų šalies jaunimą rinktis kilnų kunigo pašaukimą.

Evangelijoje Jėzus vadina save Geruoju Ganytoju. Kaip piemuo rūpinasi kiekviena savo kaimenės avele, taip Jėzus su meile rūpinasi kiekvienu iš mūsų. Jis pažįsta mus geriau, nei mes patys save. Žino, ko mums reikia, kas mums naudinga, o kas gali pakenkti. Kai visiškai pasitikime Jėzumi, jis veda mus į savo Karalystę, į amžinąjį gyvenimą su Dievu. Kiekvieną, kuris pavedė Dievui savo gyvenimą, Gerasis Ganytojas apgins nuo visų nelaimių. Jėzus taip myli žmones, kad atidavė už mus savo gyvybę. Per Jėzų Dievas gano savo avis, maitina ir gina. Jėzus vadina save Geruoju Ganytoju, kad parodytų mums, kaip stipriai Dievas rūpinasi žmogumi. Dievas nori mums parodyti, kaip labai jis mus myli. Nesame vieniši šiame pasaulyje. Neklaidžiojame lyg akli. Krikščionys seka Kristumi, nes pasitiki juo. Jis neveda į pražūtį ar klaidą. Tai, ką Kristus sako, yra teisinga ir svarbu. Mums teikia džiaugsmo gyvenimas Jo artumoje. Mes sekame Kristumi savo noru. Jėzus mus veda, saugo, jaudinasi dėl mūsų, myli mus.

Pagalvokime: kaip Dievas, mūsų Gerasis Ganytojas, rūpinasi tavimi per tavo tėvus ir giminaičius, dvasininkus ir mokytojus, per draugus ir net per nepažįstamus žmones. Šiandien dera prisiminti, kad kiekvienas krikščionis yra ganytojas. Tėvai yra savo šeimų ganytojai, mokytojai – mokinių, valdžios atstovai – savo pavaldinių. Jėzus ir mus kviečia būti geraisiais ganytojais, dvasiškai subręsti, kad galėtume padėti pagalbos reikalingiems, kad ieškotume tų, kurie sutrikę, sugniuždyti, prispausti, nustumti į visuomenės užribį. Visi esame atsakingi ne tik už save, bet ir už kitus. Tegul Gerojo Ganytojo sekmadienį mūsų maldos pasiekia ir gyvus, ir mirusius kunigus, melskime daugiau pašaukimų, kad būtų kam atleisti mūsų kaltes ir aukoti Kristaus auką.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-03.pdf