Dažniausiai apleidžiame gerus dalykus teisindamiesi laukimu: laukėme tinkamesnės progos, palankesnio oro, geresnės nuotaikos. Toks laukimas atitraukia mus nuo dabarties, nuvilioja į ateities svajones, nukreipia į iliuzijas arba grąžina į nevaisingus prisiminimus. Adventas nėra toks laukimas. Adventas yra budrumas, pasirengimas ir dėmesys. Turime laukti Viešpaties panašiai kaip šeimininkas budi saugodamas namus nuo piktadario įsilaužimo. Įsivaizduokime, kaip jaučiasi mažas vaikas, paliktas vienas namie, kai prie durų kažkas pavojingai sukrebžda. Tuomet juslės kraštutinai įtemptos, o dėmesys budriai sutelktas. Paprastai namų šeimininkas nežino nei galimo įsilaužimo laiko, nei nėra tikras, ar vagis apskritai ateis. Krikščionių tikėjimas sako, kad Viešpats tikrai ateis. Todėl gyvenimą turime nuolat išgyventi budriai ir dėmesingai kaip dabarties momentą. Viešpats ateina taip tyliai, kaip vagis kasdienybės tyloje, jo nėra nei audroje, nei viesule (plg. 1 Kar 19, 12). Jei praradę budrumą tik ilgesingai svajosime, gali nutikti kaip išrinktajai tautai. Ji taip susitelkė į Mesijo laukimą, kad nebeatpažino Atėjusiojo. Laukimas jiems tapo svarbesnis už tą, kurio laukė.

Advento sutemose balsas ragina keltis. Nors diena prisiartino, vis dėlto mūsų širdyse, tarpusavio santykiuose tebetvyro sambrėškis ir prietema. Laikas keltis iš miego, primenančio saldų snaudulį arba naktinį košmarą. Artėja Dievo atėjimo laikas. Jis tikrai ateina, jis yra arti, nors daugelis aplink mus gyvena taip, tarsi pasaulis būtų amžinas. Taip buvo ir Nojaus dienomis: žmonės valgė, gėrė ir nieko nesitikėjo, o priartėjo tvano metas. Šiandien šis metas ypač arti. Laikas susitikti su mūsų pasiilgusiu Tėvu, kuris gailestingumo potvyniu nori užtvindyti visą pasaulį. Turime budriai ir meiliai jo laukti, statydami Nojaus arką.

Tai mūsų tikėjimo arka. Ją reikia statyti dabar, kol dar žemė neužtvindyta, nepaisant kitų žmonių pašaipų ar nerūpestingų pastabų. Į tikėjimo arką įdėkime visą savo gyvenimą: ir meilės bei ištikimybės pripildytas dienas, ir nuodėmes bei nupuolimus. Ši arka plauks gailestingumo potvynio bangomis. Net jei nebaigsime savo tikėjimo arkos statybos, būsime laimingi, nes gailestingasis Tėvas, vienintelis žinantis atėjimo metą, ras mus budinčius ir besidarbuojančius.

Šiandienos Evangelija ragina budėti rengiantis antrajam Jėzaus atėjimui. Skaitinyje nekalbama apie sunkias nuodėmes, bet įspėjama dėl pernelyg didelio užimtumo. Jėzus primena, kad prieš tvaną žmonės nieko nenumanydami valgė, gėrė, tuokėsi. Paralelinė vieta Luko evangelijoje priduria pavyzdį iš Loto laikų: „Žmonės valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statėsi.“ Kitais žodžiais tariant, taip buvo visuomet, taip bus ir Žmogaus Sūnaus atėjimo metu. Tai yra normali kasdienė, netgi pagirtina veikla, tačiau žmonės buvo jos tarsi užmigdyti ir pasirodė nepasirengę tvanui. Pasak Evangelijos, žmonės „nieko nenumanė“. Tačiau tas nežinojimas jų neišteisina. Tai savanoriškas pasirinkimas užmerkti akis grėsmės akivaizdoje. Nojus Dievo akyse buvo pelnęs malonę, ir jam apie artėjančią nelaimę apreikšta.

Kasdienybės triukšmas trukdo klausytis tyliai širdyje bylojančio Dievo balso. Mus trikdo tyla. Ne tik jaunuoliai ginasi nuo bauginančios tylos ausinėmis, klausydami muzikos. Vis dėlto dvasios įžvalgas ir svarbiausius apsisprendimus subrandina tylos ir susikaupimo aplinka. Tyloje ir susikaupus įvyko ir šventojo Augustino atsivertimas. Jis jau seniai jautėsi traukiamas Dievo, tačiau darė išlygas. Mąstydamas sode, Augustinas išgirdo vaikišką balsą sakant: „Imk ir skaityk.“ Kadangi aplink apsidairęs nematė žaidžiančių vaikų, suprato, kad tai buvo Dievo paraginimas. Jis atsivertė Šventąjį Raštą ir jo akys sustojo ties eilutėmis, kurias girdėjome šiandienos antrajame skaitinyje: „Kaip dieną, elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių“ (plg. „Išpažinimai“ VIII, 28–29). Perskaitęs šiuos žodžius, Augustinas patyrė galutinį atsivertimą, pašventė savo gyvenimą Dievui ir tapo įtakingu Bažnyčios mokytoju.

Pirmajame skaitinyje girdėjome gražią pranašo Izaijo viziją apie būsimą taikos viešpatavimą: „Jie perkals kalavijus į arklus, o ietis – į geneklį medžiams genėti.“ Geros valios žmonės nuo seno trokšta nusiginkluoti ir sutelkti jėgas produktyviam darbui. Visi norime taikos ir teisingumo, tačiau vis nepavyksta įgyvendinti šios svajonės. Priežastis ta, kad neatkreipėme dėmesio į pranašystės visumą. Prieš ragindamas perkalti kalavijus į arklus, Izaijas kviečia: „Ateikite, kopkime į Viešpaties kalną, <…>kad jis pamokytų mus savo kelių.“ Jei norime teisingos ir taikingos visuomenės, privalome išmokti garbinti Dievą ir laikytis jo įsakymų. Būtina mokytis iš istorijos pamokų, ypač iš XX amžiaus totalitarinių režimų, atmetusių Dievą ir siekusių įkurti rojų žemėje.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-21.pdf