Žvelgiant į praėjusio sekmadienio skaitinius, šios dienos Evangelijoje Jėzus silpnatikiui apaštalui Petrui priešpriešina didelį svetimšalės pagonės moters tikėjimą. Mums kyla klausimas, kodėl su tokiu nusižeminimu ir paprastumu evangelistai pasakoja įvykius, kurie iškelia aikštėn silpną ir svyruojantį apaštalų tikėjimą? „Tam, kad mes neprarastume vilties pasiekti nepajudinamą, tvirtą tikėjimą, kurį vėliau apaštalai išsiugdė“, – sako šv. Josemaria Escriva.

Tikėjimas dažniausiai randasi viduje, širdyje. Ši pagonė kanaanietė turi žibantį perlą – išbandytą tikėjimą. Griežti Jėzaus žodžiai neišgąsdino moters, priešingai, lyg iš garstyčios grūdelio augino jos tikėjimą. Jos malda buvo atkakli ir ištverminga. Kaip mes reaguotume, jeigu Jėzus mums ištartų tokius griežtus žodžius kaip kanaanietei? Tikriausiai įsižeistume ir nueitume. Arba pakeltume balsą, kaip apšaukiame kunigus, kai jie netyčia supainioja vardus mirusiųjų, už kuriuos aukojamos šv. Mišios? Savo griežta kalba Jėzus išbando ne tik kanaanietės tikėjimą, bet ir kantrybę – ištvermę.

Kiek kartų išgyvenome kartėlį, kuomet atrodė, jog Dievas mūsų neišklauso, kad jis toli, tyli… „Mes Dievo prašome, kas mums patinka, o Dievas mums duoda tai, ko mums reikia“, – sako mistikas poetas Leonas Bloy.

„Skaudu matyti, kiek daug krikščionių taip gausiai tikėjimo turi savo burnose, ir taip šykščiai jo įdeda į savo darbus“, – teigia šv. Josemaria Escriva.

Ar esame pasirengę ką nors paaukoti, kažko atsisakyti, idant Dievas išklausytų mūsų maldą? Ar esame pasiruošę kovoti už prašomą iš Dievo malonę? Net gavusi griežtą atsakymą, moteris nepraranda savo orumo ir dar aktyviau ir atkakliau prašo! Ji parodo ne pasyvų, ne abejingą, bet atkaklų, kovojantį ir net gudrų tikėjimą. Dievas nori, kad besimeldžiantysis būtų ryžtingas, garbingas, pasitikintis. Malda turi būti garbinga, ne sukta, nekelianti Dievui sąlygų. Moteris net sutinka su tuo, kad žydai pagonis šunimis vadina. Bet ši pagonė moteris vertina ir trupinius nuo Dievo malonių stalo. Esame apsipratę su duonos kepaliukais, o trupinius tiesiog išmetame. Štai kas lankysitės Graikijoje, nedrįskite palikti lėkštėje nesuvalgytos duonos, padavėjas, prieš nunešdamas nešvarius indus, jūsų duoną išims ir padės ant servetėlės, kad suvalgytumėte.

Mes, mieli tikintieji, apsiprantame ir su tikėjimu. Turime viską. Turime Eucharistiją, vos ne kasdien ją priimame, bet nevertiname, neįsigiliname, jog pats Kristus – Dievas ateina į mūsų širdį. Turime Atgailos sakramentą, tačiau vos tik atlikę išpažintį vėl neriame į nuodėmes. Turime Dievo žodį, bet pagal jo reikalavimus negyvename. Tad, jeigu norime įvertinti visus dvasinius dalykus, privalome pradėti vertinti trupinius.

Kiekviena diena yra mūsų gyvenimo trupinėlis, brangiausias niekada nesugrįžtančio laiko trupinėlis. Mūsų šypsena kitiems ir kitų mums yra trupinėlis, galintis praskaidrinti gyvenimą. Malda „Sveika, Marija“ troleibuso spūstyje ar praeinant pro kaimo koplytstulpį yra trupinėlis, auginantis mus amžinybei. Jei išmoksime branginti trupinius, naujai pajusime duonos skonį. Mums reikia atnaujinti maldos gyvenimą. Mūsų skubantis gyvenimas nepalieka nei laisvos minutės, nei trupinėlio laiko pakelti sielą link Dievo. Mūsų maldos troškimą lyg piktžolės dažnai užgožia materialūs rūpesčiai. Tačiau kiekvienas, permąstęs savo dienotvarkę, gali pasakyti, jog yra progų trumpai, bet karštai maldai. Ryte vos pakilus iš patalo, vakare prieš atsigulant. „Visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje“ (Lk 21, 36).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-07.pdf