Visi išgyvename įtampą tarp išpažįstamo tikėjimo reikalavimų ir gesinančios kasdienio gyvenimo aplinkos. Bažnyčioje išgirstą žodį, širdyje priimtus pasiryžimus lengvai užgožia televizorius, įsuka ir praryja tos pačios kalbos apie gyvenimą ekrane, apie jame nuolat šmėžuojančius ir nervinančius kvailius, nevykėlius, vagis, nusikaltėlius, apgavikus. Tačiau atkreipkime dėmesį – kiek laiko sekmadienį atmintyje ir širdyje išlieka išgirstas Dievo žodis……
Pasibarstę galvas pelenais, pradedame šventą gavėnios laikotarpį. Tai yra laikas, kai tikintieji, prisimindami Kristaus pasninką dykumoje, stengiasi uoliau negu bet kada atlikti savo religines pareigas. Kai kurie tėvai Velyknaktį pakrikštys savo kūdikius. Krikšto metu kunigas uždės tėvų ar krikštatėvių paruoštą baltą drabužį sakydamas: „Krikštu tapai nauju Dievo kūriniu, panašiu į Kristų. Šis baltas drabužis tebus…
Esame įpratę sieti gavėnią su atgaila. Šį svarbų liturginių metų laikotarpį galime suvokti ir kaip naują pradžią. Skaitinyje iš Pradžios knygos pasakojama apie Sandorą, kurią Dievas sudarė su Nojumi ir jo sūnumis pasibaigus pragaištingam tvanui. Būsimąją sandorą galima taip pat įžvelgti pirmiesiems žmonėms skirtuose Dievo palaiminimo žodžiuose (Pr 1, 28–30). Tvanas suprantamas kaip reakcija į žmonijos…
Rodos, taip neseniai šventėme Adventą. Ausyse dar tebeskamba kalėdinės giesmės. Vos prieš dvi savaites iš Lietuvos bažnyčių pasitraukė prakartėlė su Kalėdų eglute… O jau ir Gavėnia. Tai kitas tarpsnis į besitęsiančias Velykas – į įsikūnijusį, būtent atėjusį kentėti, mirti, prisikelti iš mirties ir galintį gyventi kiekviename mūsų Dievo žodį; kitas žingsnis į gilesnį Kristaus pažinimą,…