Šio sekmadienio Evangelija mus perspėja, kad nepapultume į garbės ir galios troškimo pinkles. Dažnai žmonės labai trokšta išgarsėti: kad apie juos rašytų laikraščiai, juos rodytų televizija, į aukštą postą paskirtų, nes ten prestižas ir pinigai. Odisėjui buvo lengviau praplaukti pro dainuojančias sirenas, nei žmogui atsilaikyti prieš garbės troškimo pagundą. Ir ne vienas, pamynęs teisingumą, moralę…
Zebediejaus sūnų prašymas pateiktas iškart po to, kai Jėzus trečią kartą praneša mokiniams apie savo artėjančią kančią, mirtį ir prisikėlimą (plg. Mk 10, 32–34). Vadinasi, Jokūbas ir Jonas suprato ne tik tai, kad Jėzus juos veda kryžiaus keliu, bet ir suvokė, jog šis kelias atsiveria į Prisikėlimą. Pabaigoje yra ne mirtis, bet gyvenimas: „po trijų…
Viešajame gyvenime vis dažniau pasigirsta, kad valdžia privalo tarnauti žmonėms. Šį teiginį, bent jau žodžiais, išpažįsta visų lygių politikai. Priešingai kalbėti būtų „nekorektiška“. Nors gyvenime netrūksta piktnaudžiavimo valdžia ar autoritarinio valdymo patirčių, visuotinis suvokimas, kad valdžia privalo tarnauti, jau yra nemenkas pasiekimas. Sveikatos apsaugos, švietimo, socialinės rūpybos sistemos mums tapo savaime suprantamu ir neatsiejamu civilizacijos…
Norint geriau suprasti šio sekmadienio Evangeliją, reikia grįžti prie ankstesnių eilučių: „Vėl susišaukęs Dvylika, (Jėzus) ėmė jiems sakyti, kas jo laukia: „Štai keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie pasmerks jį mirti ir atiduos pagonims, o tie išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet po trijų dienų jis…
Šios dienos Evangelija glaudžiai susijusi su Kristaus žodžiais apie kančią ir prisikėlimą. Šiandien vėl girdime žodžius apie kančių taurę. Kaip iš Evangelijos matome, apaštalai kol kas dar svajoja apie pasaulinę galybę. Jokūbas ir Jonas savo vaizduotėje jau mato galingą Kristaus karalystę su daugybe pavaldinių ir tarnų. O kad jie šioje karalystėje gautų garbingas tarnystes! Neslėpdami…
Meninėje žmonių kūryboje gausybė įvaizdžių liudija nemirtingumo siekimą. Šventajame Rašte taip pat neneigiamas žmogaus troškimas amžinai gyventi. Biblijoje nesumenkinamas nė mirties siaubas. Tačiau tiek gyvenimui, tiek mirčiai dieviškasis Apreiškimas suteikia ypatingą dimensiją. Nuo pirmųjų Pradžios knygos skyrių gyvybė ir mirtis vaizduojamos platesniame bendrystės su Dievu kontekste. Gyvybė nėra vien tik žmogaus judėjimas, mąstymas, jausmai. Gyventi…
Tarnavimas ir išaukštinimas. Būtent šie žodžiai iškyla atmintyje, išklausius evangelisto Morkaus mums perduotą apaštalų Jokūbo ir Jono pokalbį su Jėzumi. Koks žmogiškas ir suprantamas jų noras “sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje”. Ar mes nenorime būti arčiau garbingųjų, galingųjų, valdančiųjų? Pagaliau, ar patys nenorime tokie būti? Norime ir sąmoningai ar nesąmoningai to siekiame….