Liko dvi savaitės iki Velykų. Visi šio sekmadienio Biblijos skaitiniai kalba apie prisikėlimą, tik dar ne apie Jėzaus prisikėlimą, kuris pasirodys kaip visiška naujiena, bet mūsų pačių prisikėlimą, tą prisikėlimą, kurio siekiame ir kurį būtent Kristus mums dovanojo prisikeldamas iš numirusių. Tiesą sakant, mirtis mums yra kaip siena, kuri neleidžia pamatyti toliau. Ir vis dėlto…
Betanijos kaime, visai netoli nuo Jeruzalės, suserga Jėzaus bičiulis Lozorius. Ši žinia pranešama Jėzui, tačiau jis, priešingai artimųjų lūkesčiams, visiškai neskuba. Jėzus pareiškia: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus.“ Panašūs žodžiai praėjusį sekmadienį nuskambėjo apie elgetaujantį neregį. Tai rodo, kad apreiškiama svarbi tikėjimo tiesa. Pasakojime apie Lozoriaus prikėlimą…
Artimiausi Jėzaus žmonės geriausiai pažino jo meilę: jo motina Marija, taip pat Lozoriaus seserys Morta ir Marija iš Betanijos išsako savo širdies rūpesčius, nepateikdamos konkrečių prašymų. Jos tiki, jog pakanka pavesti visą reikalą Jėzaus meilei. Palieka Jėzui nuspręsti, kokiu būdu suteikti pagalbą. Toks santūrumas reiškia didžiulį tikėjimą. Mes savo maldose neretai iki smulkmenų Dievui nurodinėjame,…
Buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. Marija buvo toji pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo. Betanija arabiškai šiandien vadinama „El Azarieh”, tai yra Lozoriaus kaimas. Hebrajiškai „Beithaneiah” reiškia skurdo namai. Alyvų kalno vakarų šlaite, už trijų kilometrų…