Liko dvi savaitės iki Velykų. Visi šio sekmadienio Biblijos skaitiniai kalba apie prisikėlimą, tik dar ne apie Jėzaus prisikėlimą, kuris pasirodys kaip visiška naujiena, bet mūsų pačių prisikėlimą, tą prisikėlimą, kurio siekiame ir kurį būtent Kristus mums dovanojo prisikeldamas iš numirusių. Tiesą sakant, mirtis mums yra kaip siena, kuri neleidžia pamatyti toliau. Ir vis dėlto mūsų širdis siekia už šios sienos, nors ir negalime žinoti, ką ji slepia, tačiau apie tai mąstome, įsivaizduojame išreikšdami simboliais mūsų amžinybės troškimą. Kad Dievas turi galią nugalėti mirtį, buvo tikima Senajame jau Testamente. Sudžiūvusių kaulų prisikėlimo regėjimas, kurį mato pranašas Ezekielis ketvirtame amžiuje prieš Kr., yra pirmoji biblinė nuoroda į šį tikėjimą (plg. Ez 37, 1–14). Pranašas Izaijas laukia, kada Dievas visiems laikams sunaikins mirtį ir nušluostys ašaras nuo visų veidų (plg. Iz 25, 8). Ir pagaliau Danielio knyga numato, kad mirusieji atsibus – kai kurie amžinajam gyvenimui, kiti amžinajai negarbei (plg. Dan 12, 2).

Lozoriaus prikėlimas Evangelijoje pagal Joną yra paskutinis ženklas prieš Jėzaus kančią ir prisikėlimą. Pirmasis ženklas duotas Kanos vestuvėse, kai Jėzus vandenį pavertė vynu (plg. Jn 2, 1–11). Po to, vėl Kanoje, išgydytas vieno valdininko sūnus, gyvenantis Kafarnaume (plg. Jn 4, 46–54). Prie Betzatos maudyklės Jėzus išgydo paralyžiuotąjį (plg. Jn 5, 2–15). Dykumoje pamaitina žmonių minią penkiais kepaliukais duonos ir dviem žuvimis (plg. Jn 6, 1–15). Praeitą sekmadienį skaitėme, kaip Jėzus sugrąžina regėjimą aklam nuo gimimo žmogui, kurį siunčia į Siloamo tvenkinį nusiplauti akių (plg. Jn 9, 1–40). Ir štai šiandien paskutinis, septintas, ženklas – Lozoriaus prikėlimas iš mirties.

Įdomu, kad šios Evangelijos autorius, nurodydamas stebuklą, vartoja žodį „ženklas“. Ženklas yra tarsi rodyklė, atskleidžianti tai, kas paslėpta, rodanti Jėzaus tapatybės esmę. Matydami Jėzų, pasotinantį minią dykumoje, suprantame, kad jis yra „gyvybės duona“. O kai matome jo išgydytą neregį, suprantame, kad jis yra „pasaulio šviesa“. Taip ir pasakojime apie Lozoriaus prikėlimą randame pagrindinius Jėzaus žodžius, ištartus Mortai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jn 11, 25). Pasakojime vyrauja gyvenimo tema. „Jei būtum čia buvęs“ (Jn 11, 21. 32), – abi seserys, susitikusios Jėzų, kalba apie tą patį. Jėzus ir mirtis – tokios nesuderinamos sąvokos, jog seserys net neįsileidžia minties, kad, Jėzui esant, galima numirti. Lozorius – tikrojo gyvenimo, kurį Jėzus suteiks visiems jį tikintiems, ženklas. Tačiau pastebime ir šio didingo ženklo ironiją: Jėzaus Lozoriui dovanotasis gyvenimas patį Jėzų veda į mirtį (plg. Jn 11, 46–53). Po šio didingo Jėzaus ženklo vyriausieji kunigai sušaukė savo tarybą ir nusprendė jį nužudyti; taip pat nusprendė nužudyti ir Lozorių, kuris buvo gyvas Kristaus dieviškumo įrodymas.

Iš tiesų čia atskleidžiama tiesa, koks giliai žmogiškas ir visiškai dieviškas yra Jėzus. Jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių šios dienos šv. Mišių Dėkojimo giesmėje Bažnyčia gieda: „Jis, būdamas tikras žmogus, verkė prie savo bičiulio Lozoriaus kapo ir, būdamas tikras amžinasis Dievas, jį prikėlė. Jis, pagailėjęs žmonijos, išganymo paslaptimis ir mus veda į naują gyvenimą.“ Taip, nes ėjimas į naują gyvenimą prasideda dabar. Žodžiai: „Nuriskite akmenį!“ (Jn 11, 39) pasigirsta kasdien. Tai, kas mumyse mirę, kas labiau ar mažiau paslėpta mūsų pasąmonėje, mūsų tamsiosiose kertelėse ar mūsų esybės „kape“, skleidžia mirtį aplink mus. Mes smerkiame ir žeminame kitus, norėdami pasirodyti geresni už juos; atsisakome išklausyti tuos, kurie kitokie, ir taip įskaudiname juos. Visas šis ardantis ir naikinantis elgesys kyla iš slaptų mūsų esybės kertelių, kurios yra mirusios, pūva ir dvokia, kurių mes nenorime nei matyti, nei pripažinti.

Jėzus atėjo tam, kad įžengtų ten, kur blogas kvapas, kad atidarytų tai, kas užrakinta, išgydytų, kas ligota, kad grąžintų į gyvenimą tą, kuris miręs: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20). Kaip visuomet, Dievas pradeda pirmas: Jėzus savo Dvasia beldžiasi į mūsų baimių, depresijų ir egoizmo duris, kad išeitume į šviesą, į gyvenimą, kad nuo mūsų nukristų aprišalai ir mes atrastume savo tikrąjį veidą, kad eitume prisikėlimo keliu ir neštume meilę į savo šeimas, bendruomenes, pasaulį. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ateis valanda, – ir dabar jau yra, – kada mirusieji išgirs Dievo Sūnaus balsą, ir kurie išgirs, tie atgis“ (Jn 5, 25).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-03.pdf