Pirmąją savaitės dieną neįvyko nieko didingo. Petras ir Jonas pamatę tuščią kapą tuoj pat nepuolė skelbti prisikėlimo žinios. Jonas tik vėliau prisipažino, kad būtent tuomet jis įtikėjo (Jn 20, 9). Apaštalai grįžo nuo kapo sutrikę ir tylėdami. Tik Marija Magdalena pasiliko ir verkė, nes kažkur dingo kvepalai ir kažkas paėmė jos Viešpatį (Jn 20, 11–13). Meilė neleido jai pasitraukti. Net mirtis nesutrukdė Marijai laukti. Mirtis neturi galios meilei. Kai saulė buvo jau aukštai, Marija Magdalena atbėgo ir pranešė mačiusi Viešpatį. Ji ne tik matė jį, bet ir parpuolusi žemėn apkabino kojas ir pagarbino (Mt 28, 9).

Tą dieną Petras tebesinešiojo širdyje skaudžią išdavystės naštą. Tuščiame kape Jėzaus nebuvo. Prisikėlusysis jam dar nepasirodė. Petras ėmė jo laukti ir ilgėtis. Viešpats atėjo žvejojant. Papusryčiavus prisikėlęs Jėzus paklausė Petrą, ar jį myli. Jeigu tikrai myli, tai atėjus laikui kitas jį „perjuos ir ves, kur nenori“ (Jn 21, 15–19). Viešpats ateina, parodo savo žaizdas, priekaištauja dėl netikėjimo ir pasiunčia skelbti Evangelijos iki pat pasaulio pakraščių. Tačiau tuomet pasaulio pakraščiai dar buvo ribojami uždarytomis durimis (Mt 28, 19; Mk 16, 14–18).

Prisikėlimas – ne vienkartinis įvykis, ir ne visuomet tai būna rytui auštant ar pagal mūsų planą. Viešpats ateina pro mūsų širdžių uždarytas duris, jis pasišalina iš minios, norinčios jį nustumti nuo skardžio, ir niekas negali jo sulaikyti (Lk 4, 29–30). Kažkas laužė duoną ir tyliai nuėjo, o mes staiga suvokiame, kad širdis dega džiaugsmu (Lk 24, 13–35). Nepažįstamasis ištaria mano vardą, ir iš balso suvokiu, kad jis yra Tas, kuris žino apie mane viską (Jn 2, 25; 20, 16). Prisikėlimas ten, kur yra gyvenimas. Nesutiksime prisikėlusiojo, jei ieškosime jo tarp mirusiųjų (Lk 24, 5). Jis yra su mumis iki pasaulio pabaigos (Mt 28, 20). Kartais visą dieną tuščiai vargę išvystame nepažįstamą siluetą, o į ausį kažkas šnabžda: „Juk tai Viešpats“ (Jn 21, 7). Kai nusimetame kasdienybės nešulius ir imame bėgti į vilties sambrėškius, prasideda mūsų prisikėlimas.

Jėzaus prisikėlimą įsivaizduojame kaip ypatingą įvykį, pranokstantį žmogiškojo supratimo ribas. Jam nėra lygių žmonijos istorijoje. Iš dalies tai tiesa. Tačiau klausydamiesi Šventojo Rašto liudijimo, per kurį Bažnyčia bando priartinti mums šį slėpinį, prieiname prie išvados, kad ten labai mažai kalbama apie ypatingumą. Nė vienas iš šio įvykio liudytojų nekalba apie tai kaip apie kažką nepaprasto. Moterys ir mokiniai prie tuščio kapo nustemba, kad pradingęs Jėzaus kūnas, tačiau neaptinka ten kažko nepaprasto. Net priešingai, laukdami kažko ypatingo mokiniai kelyje į Emausą neatpažįsta savo Viešpaties. Jėzus savo elgsena taip pat neskatina ieškoti įspūdingų ženklų. Jis nesistengia antgamtiniu veiksmu paliudyti mokiniams savo tapatybės ir prisikėlimo iš numirusiųjų, bet ramiai ir kantriai aiškina pasitelkdamas Raštus. Galiausiai leidžiasi atpažįstamas per labai įprastą duonos laužymo veiksmą. Panašiai ir mes, švęsdami Kristaus Prisikėlimo šventę, dažnai tikimės patirti kažką ypatingo. Norėtume, kad stiprus išgyvenimas sustiprintų mūsų tikėjimą. Apaštalas Paulius sako, jog mūsų gyvenimas su Kristumi paslėptas Dieve. Paslėptas širdyje tikėjimas gali subręsti ir vėliau būti paliudytas.

Apaštalų darbuose Petras skelbia, jog Viešpats pirmiausia pasirodė iš anksto paskirtiems jo liudytojams. Kaip tapti tokiu liudytoju ir sutikti prisikėlusį Viešpatį? Turime išmokti jį atpažinti duonos laužyme, Eucharistijoje, kurioje dalyvaujame. Paprastuose šio sakramento pavidaluose turime atpažinti ypatingą Prisikėlusiojo slėpinį.

Apaštalas Paulius nubrėžia naują gyvenimo perspektyvą, grindžiamą vienybe su prisikėlusiu Kristumi: „Jeigu esate su Kristumi prikelti.“ Krikščionys raginami siekti ir rūpintis „tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje“. Tai visiškai nereiškia, kad žemiškąja tikrove nereikia rūpintis. Būdami krikščionys privalome aktyviai angažuotis kurdami geresnį ir teisingesnį pasaulį. Jėzus Kristus yra tikrasis matas, leidžiantis atskirti „tai, kas aukštybėse“, nuo to, „kas žemėje“. Jėzaus skelbtoji žinia ir jo veikla yra krikščioniškosios etikos pagrindas. Kristus atidavė savo gyvybę už mus, kad mes turėtume apsčiau gyvybės. „Siekti to, kas aukštybėse“, reiškia kovoti už gyvybę, už gyvenimo apstumą ir priešintis viskam, kas veda į mirtį, visoms mirties kultūros apraiškoms. Apaštalo paraginimas moko mus į žemiškąją tikrovę žvelgti iš Jėzaus Kristaus dovanoto amžinojo gyvenimo perspektyvos. Tai leidžia suvokti dabartinį gyvenimą šlovingoje amžinybės šviesoje: „Kai apsireikš Kristus – mūsų gyvastis, tuomet su juo ir jūs pasirodysite šlovingi.“

Velykos – gyvenimo pilnatvės šventė. Per Jėzaus mirtį amžinasis gyvenimas dovanojamas visiems, kurių „gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve“. Šio gyvenimo simbolis yra Krikšto sakramentas. „Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-05.pdf