Šiandien dėkojame Dievui už du didžiuosius Bažnyčios šulus Petrą ir Paulių. Tai, kad Bažnyčia viena iškilme mini abu didžiuosius Jėzaus apaštalus, mums primena didžiulę vienybės galią. Žemiškojo gyvenimo metu Petras ir Paulius nebuvo glaudžiai susiję bendra veikla. Jėzus, pašaukęs Petrą į apaštalų būrį, pats suteikė jam „Raktininko valdžią“ – galią atleisti nuodėmes, apibrėžti Bažnyčios mokymą, nustatyti vidines Bažnyčios disciplinos nuostatas. Petras paveiksluose ar skulptūrose dažniausiai vaizduojamas su raktais. Paulius, buvęs Bažnyčios persekiotojas, patyręs dramatišką atsivertimą, vaizduojamas su kalaviju arba Šventojo Rašto knyga. Petras ir Paulius veikė skirtingai: Petras vadintas žydų, o Paulius – pagonių apaštalu. Skirtingi požiūriai pasireiškė net viešu susikirtimu dėl to, ar iš žydų kilusiems krikščionims dera valgyti su pagonių kilmės tikėjimo broliais. Nors Petro ir Pauliaus gyvenime buvo apsčiai skirtybių, juos suvienijo panaši kankinystės mirtis. Petras buvo nukryžiuotas žemyn galva ir palaidotas ant Vatikano kalvos, vėliau ant jo kapo pastatyta Šv. Petro bazilika. Paulius nukirsdintas, o ant jo kapo vėliau pastatyta Šv. Pauliaus bazilika už Miesto sienų. Iš apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams žinome, kad jau ankstyvojoje Bažnyčioje išryškėjo žmogiškas polinkis skaldytis į įvairias frakcijas buriantis apie kokį nors iškilų apaštalą ar misionierių: vieni korintiečiai sekė Pauliumi, kiti Petru, treti Apolu. Paulius griežtai primena, jog žemiškieji vadovai tėra tik Kristaus tarnai. Šiandienos krikščionys taip pat suskilę į daugelį konfesijų, grupių, bendrijų. Net tarp Romos vyskupo – popiežiaus vadovaujamų katalikų nuolat kyla susiskaldymo grėsmė. Klijuojamos etiketės (konservatyvus – liberalus), karingai sureikšminami šalutiniai skirtumai, kurie, jei laikomasi tvarkos, gali praturtinti Bažnyčios įvairovę. Ne paslaptis, kad daugiausia nesutarimų bendruomenėse kyla ne dėl liturgijos dalykų, o dėl žmogiškojo skonio, išsilavinimo skirtumų.

Šiemet Šventųjų Petro ir Pauliaus iškilme prasideda Šv. Pauliaus metai, kurie skelbiami minint 2000-ąsias tautų apaštalo metines. Apaštalas Paulius buvo aistringa asmenybė. Iki atsivertimo Saulius uoliai persekiojo Jeruzalės krikščionis, buvo Stepono mirties liudininkas. Po atsivertimo Paulius turėjo įveikti jo persekiotų Jėzaus sekėjų nepasitikėjimą, pats patirti įvairiausių persekiojimų ir išbandymų. Antrajame laiške korintiečiams Paulius „giriasi“ savo misijų kelionių sunkumais: „Esu gavęs nepalyginti daugiau rykščių ir daugel kartų buvęs mirties pavojuje“ (plg. 2 Kor 11, 24–27). Nebuvęs pašauktas tarp Dvylikos Paulius darbais ir raštais pateisino Tautų apaštalo vardą. Žvelgdami į Petrą ir Paulių matome, kaip Dievas Evangelijai skelbti pasinaudojo jų charakterio savybėmis, privalumais ir net žmogiškais ribotumais. Tai mums primena, kad talentai ir silpnybės gali tapti Dievo priemone padėti kitiems.

„Tau duosiu dangaus karalystės raktus.“ Katalikų tradicija visiems Petro įpėdiniams, Romos vyskupams priskiria misiją saugoti Bažnyčios tikėjimą ir stiprinti brolius (KBK, 552–553). Mes kiekvienas galime prisidėti prie Petro įpėdinio vykdomos Bažnyčios vienybės tarnystės. Turime artintis prie Kristaus su tokiu tikėjimu kaip Petras. Petras priėmė Viešpatį kaip Mesiją ir todėl tapo Dievo vaiku. Kartais apaštalą Petrą įsivaizduojame nepagrįstai pernelyg akcentuodami jo „nemokytumą“, „kategoriškumą“. Petras pagal tos visuomenės standartus buvo pakankamai išsilavinęs. Jėzaus paskirtas apaštalų būrio vyresniuoju neabejotinai turėjo pasižymėti proto imlumu, organizaciniais gebėjimais. Būdamas spontaniškas, paprastas, trapus ir pasitikintis Petras elgėsi su Jėzumi „kaip vaikas“ (plg. Mt 18, 3).

Ieškant darbo dažnai reikalaujama pristatyti biografinius duomenis, liudijančius išsilavinimą ir darbo patirtį. Jei darbdaviui tinka mūsų kandidatūra, esame kviečiami pasikalbėti. Petro „duomenys“ nebuvo geri, jis buvo tris kartus išsigynęs Jėzaus. Vis dėlto prisikėlęs Jėzus „pakvietė Petrą pasikalbėti“ ir tris kartus jo paklausė: „Ar mane myli?“ Jėzus matė Petro širdį ir žinojo, kad jis yra tinkamas rūpintis kaimene. Petras, skirtingai negu Judas, iš savo nuopuolio gebėjo pasimokyti. Jis pasitikėjo gailestingąja Jėzaus meile. Jei anksčiau buvai nutolęs nuo Bažnyčios, nepažinojai Kristaus, o gal net su juo kovojai, išjuokdamas naivų pamaldumą, paprastus krikščioniškojo gyvenimo laimės receptus, negyvenimiškus moralės principus, piktinaisi dvasininkų silpnybėmis, atsimink, kad nesi toks pirmas. Pirmesnis už tave buvo šventasis Paulius, o Jėzus jį pasirinko evangelizacijos įrankiu. O gal vaikštai palūžęs dėl savo silpnumo, kurio nesitikėjai, gal nupuolimas prislėgė tave taip, kad net negali pakelti akių, o žvilgsnis krypsta vien į save ir į savo silpnybes. Galvoje sukasi tik vienas klausimas: „Kaip tai galėjo atsitikti? Kaip galėjau tai leisti? Juk turėjau tokius planus, gavau tokių ženklų…“. Taip pat nesi pirmas taip manantis: pirmesnis buvo šventasis Petras. Tas, kuris žadėjo niekuomet nepalikti Jėzaus, bet paliko, pabėgo ir išdavė. Jėzus jo neatstūmė. Verčiau kiekvienas širdyje atsakykime į Jėzaus klausimą: „Ar mane myli?“ Tik tas atsakymas gelbėja, pakylėja nuo žemės, grąžina praėjusių dienų džiaugsmą. Neverta pernelyg sutelkti dėmesį į savo nesėkmes, nuolat narstyti savo praeities pralaimėjimus. Verčiau įkandin Petro ir Pauliaus kartoti gyvybę teikiančius šių apaštalų žodžius: „Stiprybė geriausiai pasirodo silpnume.“ „Tu žinai, kad aš tave myliu.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-11.pdf