Nė vienas nėra krikščionis tik dėl savo išganymo, nes krikščionybės esmė – gyvenimas dėl kitų. Juk ir druska skirta ne sau, bet kad suteiktų maistui skonį ir išlaikytų jį šviežią, taip pat ir šviesa – nešviečia sau, bet apšviečia aplink esančius daiktus ir kūnus. Abu šio sekmadienio Evangelijos įvaizdžiai – druska ir šviesa – turi tą pačią tarnystės, kurią atlieka kitiems, prasmę. Žinia, druskos reikšmė Biblijoje įvairi. Visų pirmiausia – sandoros druska: senovės Rytuose egzistavo „druskos sutartis“, sinonimas neatšaukiamos sąjungos, kaip sakoma Skaičių knygoje: „Tai yra amžina nepažeidžiama sandora [pažodžiui „druskos sandora“] Viešpaties akivaizdoje tau ir tavo palikuonims“ (Sk 18, 19). Druska taip pat gyvenimo simbolis: Rytuose buvo paprotys patrinti ką tik gimusius vaikus druska, kad ji suteiktų jiems jėgų ir gyvybingumo (plg. Ez 16, 4). Druska yra ir išminties įvaizdis: Paulius, rašydamas Kolosų Bendrijai, primena, jog „jūsų kalba tebūna visuomet maloni ir druska pasūdyta, kad sugebėtumėte kiekvienam atsakyti“ (Kol 4, 6). Tačiau druska taip pat yra neigiamas ženklas: sūrus vanduo nenumalšina troškulio, užberta ant žaizdos druska degina, druskingieji plotai aplink Negyvąją jūrą paverčia žemę nenaudingu dirvonu. Be to, Rytuose nukariautą ir sugriautą miestą apibarstydavo druska, kad jis visiems laikams būtų laikomas mirusiu miestu (plg. Ts 9, 45). Druska dar yra Dievo teisingumo ženklas, kaip primena Sodomos ir Gomoros likimas (plg. Pr 19, 24–26) bei Jėzaus žodžiai: „Kiekvienas bus pasūdytas ugnimi“ (Mk 9, 49). Bet druskos deginanti galia yra ir apvalymo įvaizdis: Senojo Testamento atnašaujamos aukos būdavo apibarstomos druska, kad jos taptų tyros ir priimtinos Dievui (plg. Kun 2, 13). Išties krikščionis, praradęs Dievo skonį, niekam nebetinka, ir jam belieka prisidėti prie šiuolaikinių reliatyvizmo ir ateizmo apraiškų, bandančių atimti iš žmogaus gebėjimą mąstyti apie transcendenciją. Prancūzų poetas Paulis Claudelis († 1955) tokiems krikščionims primena: „Evangelija yra iš druskos, o jūs pavertėte ją cukrumi.“

O šviesos įvaizdis biblinėje tradicijoje vienareikšmiškai kreipia mintis į Dievą, „kuris gyvena neprieinamoje šviesoje“ (1 Tim 6, 16). Tad visai suprantama, kad pirmasis Dievo kūrinys yra šviesa (plg. Pr 1, 3), ji pasirodo net prieš saulės sukūrimą (plg. Pr 1, 14–18), nes yra gyvenimo šaltinis. Apaštalas Paulius sako: „Pats Dievas, kuris yra taręs: Iš tamsos tenušvinta šviesa!, sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide“ (2 Kor 4, 6). Jėzus Kristus apšviečia mūsų širdis dieviškąja šviesa: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12). Šie Jėzaus žodžiai buvo ištarti per Palapinių šventę, kai izraelitai minėdavo keturiasdešimties metų kelionę per dykumą, vedami debesies ir ugnies stulpo (plg. Iš 13, 21–22; 40, 38). Palapinių šventės metu Jeruzalė būdavo dieną ir naktį apšviesta deglais ir laužais, kad būtų aišku, jog Viešpaties šviesa perskyrė tamsą ir leido Izraeliui saugiai keliauti neištirta ir pilna pavojų dykuma. Be abejo, ta dykumos šviesa buvo simbolis kitos šviesos, kurios dėka Viešpats visada lydi savo tautą. Tai jo Žodis, tapęs kūnu (plg. Jn 1, 14): „Tavo žodis – žibintas man kojoms ir šviesa mano takui“ (Ps 119, 105). Jėzus susitapatina su šia šviesa, kuri ateina iš Dievo ir kreipia žmogaus žingsnius į gyvenimą.

Šio sekmadienio Evangelijos tekste mes girdime lyg ir naują Jėzaus ištarą: „Jūs pasaulio šviesa“ (Mt 5, 14). Jūs, krikščionys, savo vargingumu ir ribotumu turite perduoti tikrąją šviesą, kuri leistų pasauliui orientuotis ir eiti į priekį. Šis Evangelijos sakinys gali būti prasmingas tik todėl, kad jis neatsiejamas nuo Jėzaus apreiškimo. Bažnyčia – krikščionių bendrija – vadinama pasaulio šviesa ne todėl, kad gamina kažkokią šviesą, bet kad yra apšviesta Jėzaus Kristaus. Kaip planeta, apšviesta saulės, tampa savo ruožtu šviesos šaltiniu, taip ir Bažnyčios vaikai, jei leidžiasi nors kiek apšviečiami Kristaus, gali perduoti pasauliui dieviškąją šviesą. Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinime sakome: „Tikiu į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo: Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo; gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu.“ Vadinasi, tikroji pasaulio šviesa yra Kristus, bet ne krikščionys. Tačiau pasaulis gali matyti tik krikščionis, o ne Kristų. Todėl svarbu, jog krikščionys, nusigręžę nuo veidmainystės ir išmokę gyventi pagal evangelinius palaiminimus, padarytų matomą Kristų savo gyvenime, ir pasaulis, matydamas krikščionis, būtų apšviestas Kristaus. Ir jei Bažnyčios, kurią sudaro riboti bei klystantys vyrai ir moterys, istorijoje pasitaiko skaudžių klaidų ir išdavysčių, tai tuo tik pabrėžiama, kad šviesa yra Kristus ir kad Bažnyčia ją atspindi tik likdama vienybėje su juo. Vienintelis Kristus, jei atveriame širdį jo malonės galiai, gali perkeisti mūsų silpnumą mus atnaujindamas Šventojoje Dvasioje ir taip per mus apšviesti pasaulį. Tad bibliniai druskos ir šviesos vaizdiniai – užuomina į tai, kad Bažnyčia atlieka pavadavimo vaidmenį. Žemės druska suponuoja, jog ne visa žemė yra druska. Bažnyčia tam tikru būdu pasitarnauja visumai ir įsiskverbia į pačią visumą. Ji turi suvokti labai specifinę savo misiją kaip išsiveržimą iš savo pasaulio į Dievo šviesą, idant į pasaulį galėtų plūsti gaivus oras.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-01.pdf