Neregys iš Jericho, vardu Bartimiejus, sėdi elgetaudamas šalia kelio. Kelias skirtas eiti, o ne sėdėti, vadinasi, kažkas apriboja šio žmogaus gyvenimą. Aklumas neleidžia Bartimiejui eiti keliu, taip sakant, jį suparalyžiuoja, padaro elgeta, neįstengiančiu pasirūpinti savo gyvenimu. Todėl, Viešpačiui einant Jericho keliu, neregys kreipiasi į jį garsiai šaukdamas: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ (Mk 10, 47). Ši malda (nuo VI a. ji taps Rytų krikščionims pagrindine širdies malda: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs!“) paliečia Kristaus širdį. Jis sustoja ir pakviečia neregį. Tekste mes išgirstame kvietimą pakilti, stotis ant kojų. Čia vartojamas tas pats veiksmažodis, kuris nurodo mirusiųjų prisikėlimą: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“ (Mk 10, 49).

Lemiama akimirka tampa asmeniniu, tiesioginiu Viešpaties ir to kenčiančio žmogaus susitikimu. Jie stovi vienas priešais kitą: Dievas su savo valia išgydyti ir žmogus su savo valia išgyti. Dvi laisvės, dvi sutampančios valios. „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ – klausia jo Viešpats. „Kad praregėčiau!“ – atsako neregys (Mk 10, 51). Dievas yra šviesa ir šviesos Kūrėjas. Žmogus – šviesos vaikas, sukurtas, kad matytų šviesą; tačiau jis prarado regėjimą ir yra priverstas elgetauti. Dievas dėl mūsų taip pat tapo elgeta: trokšta mūsų tikėjimo ir mūsų meilės. Dievas žino, bet klausia, nes nori, kad žmogus prabiltų, atsistotų ant kojų ir rastų drąsos prašyti to, kas pridera jo orumui. Dangiškasis Tėvas nori išgirsti savo vaiko laisvą valią, apsisprendimą vėl išvysti šviesą, tą šviesą, dėl kurios jį sukūrė. Rytų Bažnyčia tai vadina sinergizmu (gr. „bendras veikimas“). Nors teisumas yra Dievo dovana, krikščionis nėra atleistas nuo pareigos stengtis bei būti atviras kelionėje su Kristumi: „Aš nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi norėdamas pagauti, nes esu Kristaus Jėzaus pagautas“, – sako apaštalas Paulius Laiške filipiečiams (3, 12).

„Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Mk 10, 52). Su šiais žodžiais įvyksta stebuklas. Dievo džiaugsmas, žmogaus džiaugsmas. Ir Bartimiejus, įžengęs į šviesą, „nusekė paskui Jėzų keliu“ (Mk 10, 52). Jis tampa jo mokiniu ir keliauja su Mokytoju į Jeruzalę, kad dalyvautų su juo didžiajame išganymo slėpinyje – Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinyje. Bartimiejus savo ruožtu tampa šviesos liudytoju, dalydamasis asmenine savo išgydymo ir perkeitimo patirtimi su kitais.

Šios Evangelijos ištraukos esminiai momentai primena katechumeno (gr. „tas, kuris yra mokomas“) kelionę į Krikšto sakramentą, kurį pirmykštė Bažnyčia dar vadino „Apšvietimu“. Beje, buvusio neregio iš Jericho paliktas apsiaustas – pastangos savo jėgomis siekti išganymo ir senojo žmogaus ženklas – buvo taip pat simboliškai menamas pirmaisiais krikščionybės amžiais: prieš įžengdamas į Krikšto vandenis, katechumenas palikdavo savo drabužius, o po Krikšto, išbridęs iš vandens, apsivilkdavo nauju, baltu drabužiu.

Tikėjimas yra apšvietimo kelias: prasideda nuolankiu suvokimu, kad esame reikalingi išganymo, ir siekia asmeninio susitikimo su Kristumi, kuris kviečia jį sekti meilės keliu. Šiuo būdu parengtos Bažnyčioje įkrikščioninimo kelionės, kurios parengia Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentams. Dabar, kai yra paplitęs kūdikių Krikštas, siūloma vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems katechezės (gr. „sakytinis mokymas“) ir dvasingumo patirtis, kuri suteikia galimybę eiti naujai atrandamu ir sąmoningesnio tikėjimo keliu. Paprastai Eucharistijos katechezė prasideda nuo aštuonerių, o Sutvirtinimo – nuo keturiolikos metų.

Iš tiesų gilesnio tikėjimo ieškojimas apsireiškia kaip mūsų išgydymo ženklas: matymas yra ne žinojimas, bet ieškojimas mūsų tamsoje, bandant geriau suprasti, kas yra Jėzus Kristus. Mat krikščioniškas tikėjimas yra ne teorija ar didi idėja, bet įvykis, susitikimas su pasaulio šviesa (Jn 8, 12), su gyvu Asmeniu, kuris duoda žmogui tvirtą kryptį ir praplečia jo gyvenimo ribas. Šioje tikėjimo kelionėje staiga pamatome tai, ko anksčiau nematėme. Kažkas panašaus įvyksta, kai saulės spindulys krinta ant spalvoto vitražo. Be saulės šviesos vitražas atrodo kaip tamsių linijų kryžmos nelygiame pilkame fone. Staiga atsiranda šviesa, grožis, tema, prasmė. Dabar galime įžiūrėti vitražą. Saulės nebebus dienos pabaigoje, bet, kas matė apšviestą langą, tas dabar žino, kad tai ne pilkas lopinys, o spalvoto stiklo langas – vitražas, kurio nesimato.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-09.pdf