Rodos, taip neseniai šventėme Adventą. Ausyse dar tebeskamba kalėdinės giesmės. Vos prieš dvi savaites iš Lietuvos bažnyčių pasitraukė prakartėlė su Kalėdų eglute… O jau ir Gavėnia. Tai kitas tarpsnis į besitęsiančias Velykas – į įsikūnijusį, būtent atėjusį kentėti, mirti, prisikelti iš mirties ir galintį gyventi kiekviename mūsų Dievo žodį; kitas žingsnis į gilesnį Kristaus pažinimą, kaip esame įpareigoti itin šiais, vadinamaisiais Jėzaus metais. Reikšminga ir tai, kad kuo artimiau pažįstame Kristų, tuo giliau pažįstame ir save.

„Tu mano mylimasis Sūnus – tavimi aš gėriuosi”, prieš savaitę liturgijoje skambėjo iš dangaus Tėvo balsas vos pakrikštytam Jėzui. Tai, sakytum, pripažinimas, kad Jėzus yra ypatingoje dangiškojo Tėvo globoje. Ir jei Jėzų priimtume kaip savo gyvenimo įvaizdį, tie žodžiai ir mūsų atžvilgiu skambėtų: „Tu esi mano sūnus; aš tave saugosiu, globosiu, neleisiu nieko blogo tau atsitikti”.

O šiandien – tas „mylimasis Sūnus” jau dykumoj, tyruose, tarp žvėrių, paliktas keturiasdešimčiai dienų, kad būtų velnio gundomas (plg. Mk 1, 12-13).Jei Jėzus taip savo likimui paliktas, tai kokios globos aš galėčiau tikėtis?!

Tuoj peršasi mintis: kuo geresnis esi ( juk Jėzus ką tik po krikšto!) arba kuo geresnis nori būti, va, tuoj ir velniūkštis su savo gundymais. Atseit, kuo daugiau stengsiesi, tuo daugiau pagundų patirsi. Tai gal geriau laisvai sau gyventi, nesukt galvos dėl kažkokių įsakymų ar gundymų, tuomet ir pagundų bus mažiau.

Deja, nemažai krikščionių panašios nuomonės ir laikosi. Jie nepažįsta – ar nepripažįsta – jokių Dievo įsakymų, jiems viskas „leista”, tarytum net nuo velnio apsigint jokių pastangų nereikia. Jie „nejaučia” nei nuodėmės, nei pagundų. Tarsi net nėra gundomi.

O Kristus, Tėvo mylimasis sūnus, buvo gundomas. Ir leidosi gundomas. Ir neieškojo pats pagundų, negalima sakyti, kad jis kaip nors lyg netyčia pakliuvo į pagundą, ne. Šventoji Dvasia, sako evangelistas Morkus, jį paakino keliauti į dykumą, ir ten keturiasdešimt dienų buvo šėtono gundomas (plg. Mk 1, 12).

Čia dar kitas argumentas Kristaus įsikūnijimo tikrovei pripažinti. Jis, Dievo Sūnus, priėmęs žmogaus prigimtį, prisiėmė ir visą žmogiškąją tikrovę, taigi ir žmogiškąsias silpnybes, kurios sudarė prielaidas išbandymams.

Čia tuoj peršasi viena pastaba: nebūtinai pagunda jau yra nuodėmė. Tai gali būti bandymas, tyrimas, egzaminas. Be to, panašiai kaip Jėzaus gundymo metu dalyvavo Šventoji Dvasia, taip ta pati Šventoji Dvasia leidžia ir mums patirti gundymus, tarsi bandymus ir egzaminus. Nes pagunda – ne nuodėmė, o mano, kaip krikščionio, subrendimo, nusistatymo, atsparumo, ištvermės išbandymas. Tokį išbandymą pozityviai atlaikyti gali būti didelis nuopelnas.

Pagunda pavirs nuodėme, jei prieš ją neatsispirsi, neišlaikysi bandymo, egzamino. Taip pat jei pats ieškosi pagundos – bandymo be reikalo, be jokio pasiruošimo, lyg stotum į dvikovą su šarvuotu galiūnu, pats tam neturėdamas nei reikalo, nei patirties, nei ginklo. Pralaimėtum.

Taigi „Tėve mūsų” maldoje prašymas „neleisk mūsų gundyti” (ankstesniuose maldynuose „nevesk mūsų į pagundą”) negatyviai reiškia: „neleisk mums ( man) pagundai pasiduoti, neleisk man eiti į nuodėmę vedančiu keliu; o pozityviai, kadangi turime būti išbandyti (tikėjime ir nusistatymuose), prašome jėgos išmėginimą – bandymą atlaikyti. Jeigu Šventoji Dvasia leidžia mums patirti išmėginimus, tai kaip tik išmintinga prašyti jos šviesos ir jėgos pagundai atremti. Šv. Paulius tvirtina, kad Dievas „neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet padarys, kad galėtumėte atlaikyti išmėginimą” (1Kor 10, 13).

Taigi, pagunda yra tartum egzaminas, išklausius numatytą kursą. Tik skirtumas tas, kad paprastai kursą išklausius ir išlaikius egzaminą daugiau šiuo reikalu nereikia rūpintis, o žmogaus gyvenime pagundos atžvilgiu „kurso išklausymas” baigiasi tik tuomet, kai klausa užsiveria, kai akis kas kitas užmerkia ir, jau netekus sąmonės, baigiasi paskutinis „egzaminas”.

Laimingi, jei galėsime atsiduoti į dieviškosios Motinos glėbį: „Šventoji Marija… melski už mane… dabar ir mirties valandą”.

Tad evangelinis Advento „Budėkite” ir Gavėnios „Atsiverskite” mūsų gyvenime bus visuomet aktualūs.

Kiekvienas sąmoningas žmogus turi būti gundomas – turi atlikti tam tikrus gyvenimo bandymus. Gali suklupti, pasiduoti pagundai, tačiau turi ir pakankamai jėgų prieš pagundą atsispirti.

Adomas ir Ieva, pagal Šventąjį Raštą, buvo paties Dievo „įstatyti” į pagundą, atvesti prie išbandymo. Ir juodu egzamino neišlaikė ir papuolė į velnio pinkles (plg. Pr 2, 1-3,6).

Naujasis Adomas – Jėzus buvo Šventosios Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Ir atsispyrė, pasiremdamas Dievo žodžiu (plg. Mt 4, 1-11).

Ir Nojus su visa šeima – prisiminkime šios dienos skaitinius – atsispyrė pagundai ir savo klusnumu Dievui tartum atgimdė žlugimui pasmerktą žmoniją.

Ištisos tautos vienu ar kitu metu atsiduria „pagundose”, t. y. bandomos. Vienos, kad ir galingos, bet būdamos išdidžios, sugriūva, o kitos, nors, atrodo, silpnesnės, ima ir atsilaiko. Kaip mūsų Lietuva.

Mūsų šalis 120 metų kentėjo carizmo priespaudą – buvo gundoma pasiduoti politinei bei religinei priespaudai ar būti nuolat persekiojamai ir engiamai. Pasirinko antrąją perspektyvą – nepasidavė. Ir šiandien vasario 16-oji to užsispyrusio atsispyrimo prieš galingąją imperiją laimėjimo diena.

Ir kitas – mums dar artimesnis ir ne visiškai nugalėtas bandymas: paneik Dievą ir savo sąžinę, atsisakyk savo tėvų žemės, priimk didžiosios „brolybės” ideologiją – ir būsi laimingas!

Ne vienas leidosi suviliojamas – ir tapo išdaviku. Tačiau Lietuva – iškamuota, silpna, beginklė atkūrė nepriklausomybę ir plikom rankom prieš sovietų tankus ją apgynė.

Tad ir ši diena – padėkos, atsispyrimo, tikėjimo ir pasitikėjimo diena.

Šaltinis: https://baznycioszinios.lt/old/bz9702/702hom1.html