Kova su nuodėme būna varginanti. Atliekame išpažintį, pasiryžtame taisytis, stengiamės keistis ir atsiversti, tačiau dažnai mūsų pastangos neduoda rezultatų. Kartais nepasisekimus lemia tikėjimo stygius, o kartais esame saistomi objektyvių aplinkybių, kai iš tikrųjų neįmanoma pakeisti realios situacijos. Aklasis Bartimiejus trokšta būti išgydytas. Jis balsiai šaukia nekreipdamas dėmesio į žmones, norinčius jį nutildyti. Kreipdamasis į Jėzų „Dovydo Sūnau“ Bartimiejus išreiškia tikėjimą Mesiju. Jėzus ne pirmą kartą susieja dovanojamą malonę su prašančio žmogaus tikėjimu. Jis sako: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“ Ar mano tikėjimo pakanka, kad išdrįsčiau prašyti Viešpaties išgydyti? Gal bijau minios, žmonių, norinčių mane užtildyti, kad likčiau aklas?

Nuodėmė visuomet yra didesnės netvarkos, netikėjimo ar nebrandumo padarinys. Kartais nuodėmės ar silpnybės apakinti nebematome gėrio, kurį per tai prarandame. Veiksmingesnė kova su nuodėme būna tuomet, kai siekiame įveikti jos priežastis. Nematydami priežasčių dažnai liekame akli. Neįžvelgiame mechanizmų, pastūmėjančių mus į blogį. Neatpažįstame nuodėmės šaknų. Mums reikia išgydymo, kad sugebėtume diagnozuoti savo silpnybę. Laiške žydams kalbama apie vyriausiąjį kunigą Jėzų, kuris atjaučia mūsų silpnybes. Jis aukoja ne ožių ar veršių kraują, bet save patį. Liturgijoje mes taip pat mokomės pasitikėdami aukoti savo gyvenimą Viešpačiui.

Kai savo gyvenimo auką jungiu su Eucharistijos auka, Jėzus išgydo mane iš dvasinio aklumo. Kai mirštu savo nuodėmei, jis miršta drauge su manimi. Dievui aukojamos dvasinės atnašos išgydo mano žvilgsnį, leidžia matyti tikrovę Dievo akimis. Praregėjęs Bartimiejus nusekė paskui Jėzų. Jis tapo mokiniu. Evangelistas Morkus aiškiai atskleidžia Jėzaus kelio tikslą – tai kryžius. Viešpats išgydo iš dvasinio aklumo ir ragina sekti paskui jį eiti kryžiaus keliu: „Lapės turi urvus, <…>o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Lk 9, 58). Žinome, kad Jėzus priglaudė galvą tik ant kryžiaus. Jei priimame kryžių, jei jis tampa mūsų prieglaudos ir poilsio vieta, mūsų kova su nuodėme tampa veiksminga ir vaisinga.

Nežinome, ar ilgai dėl aklumo kentėjo aklasis elgeta. Bartimiejus, Timėjaus sūnus, lieka ateities kartų atmintyje, nes šaukėsi Jėzaus, nekreipdamas dėmesio į jį bandžiusius užtildyti žmones. Elgeta Bartimiejus miniai neatrodė svarbus ar įdomus. Gal koks nors iškilesnis visuomenės veikėjas tuo metu šnibždėjo į ausį Jėzaus mokiniams, tikėdamasis sulaukti asmeninio Mokytojo dėmesio. Vis dėlto išklausytas buvo Bartimiejaus šauksmas. Ši istorija mus taip pat moko, kad viešoji erdvė priklauso visiems, ne tik visuomenės įžymybėms. Viešoji erdvė yra tam, jog joje būtų kalbama apie mums svarbius ir rūpimus dalykus. Kartais viešojoje erdvėje skamba dramatiški pagalbos šauksmai, kartais dejavimai ir murmėjimai, kartais džiaugsmingas giedojimas ar kasdienybės šurmulys. Tačiau niekam nenaudinga, kad viešąją erdvę užimtų piktinantys vaizdai, tvirkinančios kalbos ar klaidinantys mokymai. Kartais kaip Bartimiejus turime garsiai sušukti – su tikėjimu, kad būsime išklausyti.

Nuo Jericho iki Jeruzalės liko trisdešimt kilometrų, einant Judėjos kalnyno dykumos keliu. Tai priešpaskutinė Jėzaus gyvenimo stotis. Aklasis elgeta tikėjimu įžvelgia Jėzuje Mesiją. Išpažinimas „Dovydo Sūnau, pasigailėk“ nuskamba prieš pat Jėzaus žemiškojo kelio pabaigą. Elgetos prašymas rėžia aplinkiniams ausį. Jiems Mesijo įvaizdis nesuderinamas su žmogišku vargu ir kančia. Tačiau žmonių nuotaika nepastovi kaip permainingas oras. Jėzui atkreipus dėmesį ir pasišaukus neregį pas save, žmonės čia pat ima jį drąsinti. Gal tai net tie patys balsai, kurie prieš akimirką jį niekino ir tildė. Neregys nusimeta apsiaustą, o su juo tarsi ankstesnio gyvenimo abejones. Jis kreipiasi iškilmingai ir pagarbiai: „Rabuni“. Neregio prašymas, „kad praregėčiau“, leidžia numanyti, jog jis kažkada buvo regintis. Praradusio regėjimą likimas dar skaudesnis už to, kuris gimė aklas. Nors Bartimiejaus kūniškos akys pažeistos, jo dvasinis regėjimas įžvalgus. Jėzaus žodžiai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“, pabrėžia, kad Bartimiejus pirmiau praregėjo vidiniu tikėjimo žvilgsniu, o po to atsivėrė ir jo kūno akys.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-18.pdf