Jonui teko ypatingas pašaukimas. Jis buvo paskutinis ir didžiausias iš pranašų. Jam buvo skirta parengti žmones Mesijo atėjimui. Jonui teko privilegija ištarti tuos žodžius, kurie skamba per kiekvienas Mišias: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes.“ Tačiau ištarusiam šiuos žodžius Jonui buvo skirta pasitraukti. Jis parodė Jėzų ir matė, kaip paskui jį nusekė kai kurie jo mokiniai. Vėliau, kai Jono sekėjai protestavo, kad Jėzus taip pat ėmė krikštyti, Jonas atsakė žodžiais, kuriuos giliai širdyje turi kartoti kiekvienas krikščionis: „Jam skirta augti, o man – mažėti“ (Jn 3, 30). Jonas krikštijo atsivertimo krikštu, bet tik Jėzus galėjo sunaikinti nuodėmę.

Jonas Krikštytojas buvo ypatingai Dievo apdovanotas. Nuo jaunystės jis išgirdo Dievo kvietimą ir dykumoje mokėsi dvasinių grumtynių, remdamasis Dievo žodžiu. Jis subūrė apie save grupę mokinių, gyvenusių tais pačiais asketiško gyvenimo idealais. Jo įtaka buvo didžiulė: net po jo mirties buvo žmonių, laikiusių save jo mokiniais. Jonas ragino atsiversti ir krikštijo, būdamas įsitikinęs, kad lauktoji Mesijo diena išauš visai netrukus. Nors asketiškumu užgrūdintas Jono tikėjimas atrodo nepajudinamai tvirtas, iš kalėjimo užduodamas klausimas atskleidžia jį kamavusį netikrumą ir abejones: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“(Mt 11, 3). Šiandienos Evangelijos skaitinyje jis du kartus pakartoja: „Aš jo nepažinojau.“ Nors Jėzus susijęs su Jonu giminystės ryšiu, Jonas liudija nepažįstąs, kas Jis yra iš tikrųjų. Viešpats pažadėjo jam atpažinimo ženklą: „Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia.“ Nors Jonas vyresnio amžiaus ir jau pagarsėjęs tarp žmonių, jis rodo į daugeliui nežinomą Jėzų ir sako: „Jis pirmesnis už mane.“

Jonas Krikštytojas Jėzuje atpažįsta Tą, kurio atėjimui jis rengė tautą. Stebimės Jono atpažinimo įžvalga. Jis atpažino tikrąjį Gelbėtoją ir nesileido suvedžiojamas kitų iliuzinių autoritetų. Buvo atviras Dievo ženklams, tačiau drauge vadovavosi blaiviu protu ir sveika nuovoka. Evangelijoje minimas Šventosios Dvasios ženklas: ji lyg balandis nusileido ir pasiliko virš Jėzaus. Tačiau yra ir kitas atpažinimo kriterijus. Tikram autoritetui būdingas Kristaus nuolankumas – Dievo Avinėlio ženklas. Kas reikalauja sau aplodismentų ir šlovės, tas nėra tikrasis autoritetas. Izaijas pranašauja apie Viešpaties Tarną, kurį Dievas parengė savo planui įgyvendinti. Viešpaties Tarno ir Dievo Avinėlio vardai pranašauja, kad Jėzus bus nekaltai persekiojamas: „Esame atpirkti brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės“ (1 Pt 1, 19).

Jonas Krikštytojas apibūdina Jėzaus misiją dviem įvaizdžiais: jis „naikina pasaulio nuodėmes“ ir „krikštija Šventąja Dvasia“. Pirmajame įvaizdyje nuodėmė yra tarsi kliūtis ir varžanti sunkenybė, ribojanti žmogaus mąstymą ir neleidžianti žmogui įgyvendinti savo pašaukimo. Kristus ateina pašalinti šias kliūtis ir padėti žmogui išskleisti savo galimybes. „Krikštyti“ reiškia panardinti: Kristus atėjo perkeisti žmogaus, idant visa žmogaus esybė būtų persmelkta Šventosios Dvasios.

Apaštalas Paulius pirmosiose Laiško korintiečiams eilutėse keturis kartus pamini Jėzaus vardą. Jėzus Kristus pašaukė Saulių į apaštališkąją misiją, jis yra Bažnyčios pašventintojas, užtarėjas pas Tėvą, malonės ir ramybės davėjas. Tai tarsi atpirkimo žinios santrauka. Tai ta pati žinia, kurią Jonas Krikštytojas skelbė ant Jordano kranto, žvelgdamas į ateinantį Jėzų. Ši malonė buvo žadėta pranašų ir išsipildė Kristuje.

Kartais girdime abejojant Evangelijos veiksmingumu. Esą krikščionybė gyvuoja jau du tūkstantmečius, daugybė žmonių girdėjo apie Kristų, tačiau žmonijoje tebėra apsčiai blogio. Svarbu suvokti, kad kiekvienai kartai ir kiekvienam žmogui reikia iš naujo skelbti Evangeliją ir užmegzti asmeninį ryšį su Dievu. Jei mums trūksta žodžių pagrįsti ir apginti savo tikėjimą, jei žmonės nebesugeba klausytis, laimei, galime skelbti net be žodžių. Savo gyvenimu galime būti tarsi nuoroda į Tą, kuris vienintelis naikina pasaulio nuodėmes ir kurio laukiame ateinant.

Iš Adomo paveldėta gimtoji nuodėmė, sustiprinta mūsų asmeniniais nuopuoliais, niekuomet iki galo nepanaikina į žmoniją įdiegto dieviškojo gėrio. Kiekvienas iš mūsų esame labai brangus ir unikalus Dievo kūrinys. Mus tebelydi laiminantis Kūrėjo žvilgsnis su pasigėrėjimu: „Tai labai gera“ (plg. Pr 1). Evangelijoje sutinkame Joną Krikštytoją, kuris rodo savo mokiniams Dievo Avinėlį, naikinantį pasaulio nuodėmes. Toliau pasakojama apie pirmųjų mokinių pašaukimą. Juos traukia tiesa, kurios seniai troško ir kurios kvapsnį atpažino. Jono mokinių Kristus klausia: „Ko ieškote?“ Jis nori išgirsti mūsų troškimus ir poreikius. Žinoma, mūsų troškimai ir siekiai turi būti nuskaistinti ir sustiprinti. Dievo Avinėlio krauju dovanojamas nuodėmių atleidimas sustiprina ir tobulina jau nuo pradžių mumyse glūdintį gėrį. Viešpaties Tarnas atėjo prikelti to, kas palaužta, surinkti ir sugrąžinti, kas išbarstyta.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-24.pdf