Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS   

Biblijoje dažnai medžio įvaizdžiu perteikiama karališkųjų giminių suklestėjimo ir sunykimo istorija (plg. Ez 27; Ts 9, 7–16). Medis išauga ir sukeroja, vėliau sutręšta ir iš jo belieka tik kelmas. Izaijo pranašystėje laukiama naujos Dovydo giminės atžalos. Naujasis karalius ateis ne tiesioginiu karališkosios giminės tęstinumo keliu, bet per išbandymus, kaip atžala iš giminės kelmo. Ant ateisiančio karaliaus „ilsėsis Viešpaties dvasia”. Jam suteikiamos dorybių dovanos vardijamos poromis. Pirmoji šių dovanų grupė siejama su pareigomis Dievui, o antroji – žmonėms. Iš šių dorybių grupavimo vėliau buvo vedamas septynių Šventosios Dvasios dovanų sąrašas, priduriant „maldingumo” dorybę pagal Vulgatos vertimo tradiciją. Atžalą maitina tie patys syvai kaip ir garbingųjų protėvių medį: Saliamono išmintis (1 Kar 3, 14–15); Dovydo galia, patriarchų dievobaimingumas (Pr 15, 1–7; 18, 27; 28, 17).

Izaijo pranašystės perspektyvą ženklina Emanuelio, Dievo su mumis, lūkestis. Tai būsianti gražiausia Dovydo giminės atžala. Pranašas regi gimsiantį teisingumo karalių, valdysiantį išmintingai ir bešališkai. Jo karalystėje bus atstatyta gimtosios nuodėmės suardyta harmonija. Karaliui būdinga teisingumo dorybė leis įgyvendinti socialinio teisingumo idealus, nusakytus Izaijo pranašystėje (Iz 1, 15–17; 21–25). Izaijui teisingumo sąvoka apima ne tik teisėtą gėrybių paskirstymą ar deramą užmokestį. Pranašo vaizduojamas teisingumas siejamas su rūpinimusi vargingaisiais ir silpnaisiais. Taip teisingumas tampa neatskiriamas Dievo pažinimo elementas.

Pranašo pasitelkiami įvaizdžiai nukelia mus į žemiškąjį rojų (plg. Pr 2, 4–25). Žmogus ir visata atgaus tą nekaltybę ir pusiausvyrą, kurią turėjo išėję iš Kūrėjo rankų. Tasai Kūdikis Karalius bus pirmutinis atpirktosios žmonijos Adomas. Apaštalas Paulius, teologiškai įprasmindamas Izaijo viziją, parodo Jėzų kaip visuotinį Sutaikintoją (Iz 1, 10; Kol 1, 19). Po Jėzaus prisikėlimo aukso amžiaus lūkestis yra ne koks nors mitas, bet ateities tikrovė. Izaijas gieda: „Žemė bus kupina Viešpaties pažinimo, tarsi jūros vandenų apsemta”. O šventasis Paulius linki: „kad Dievas būtų viskas visame kame” (1 Kor 15, 28).

Rašydamas Romos bendruomenei apaštalas Paulius jau įžvelgia kliūtis Kristaus norėtai Bažnyčios vienybei. Drauge gyvenant krikščionims, kilusiems iš judėjų ir iš pagonių, bendruomenėse neretai atsirasdavo didelių įtampų. Žydų kilmės krikščionys neretai geriau pažino Dievo žodį, geriau suvokė daugelį iš žydiškosios tradicijos atėjusių apeigų. Jie buvo tie „stiprieji”, palyginti su iš pagonių kilusiais „silpnaisiais” (plg. Rom 14, 1–15, 6). Paulius Rašto pavyzdžiais iliustruoja, kaip Dievas Kristuje priima tiek iš žydų, tiek iš pagonių kilusius tikinčiuosius. Žydų kilmės klausytojai pakankamai gerai žinojo patriarchams duotus didžiuosius pažadus apie išrinktąją tautą. Todėl apaštalas tik trumpai užsimena apie tai (Rom 15, 8), o plačiau pacituoja tas vietas, kur kalbama apie pagonių išrinkimą (Ps 18, 50; Įst 32, 43; Ps 117 ir Iz 11, 10).

Širdžių susiskaldymas trukdo brolybei, pavydas dėl užimamų pareigų paralyžiuoja bendruomenės tarnystes, o doktrinų skirtumai sukelia dvasios priešpriešą. Atrodo, kad belieka nuleisti rankas nusivylus sunkiai pasiekiama Bažnyčios vienybe. Kas, jei ne Paulius, yra tikro pliuralizmo Bažnyčioje šalininkas! Tačiau jis nelinkęs taikstytis su tokiais susiskaldymais, kurie varo pleištą į Bažnyčios statybos darbą. Paulius nuolat primena meilės ir nuolankumo reikalavimus, ragina siekti širdies bei dvasios tyrumo. Apaštalas kviečia semtis iš Trejybės šaltinio, iš kurio kyla vienybės dovanos, „kad sutartinai vienu  balsu šlovintumėte Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą”. Vienybė yra ilgos kantrybės vaisius. Ne beviltiško ir bevaisio laukimo, bet kantrybės, net tamsiausią naktį skrodžiančios vilties atodūsiu. Ar tai nėra advento malonė?

Šių dienų krikščionys taip pat neretai žvelgia į priklausymą Bažnyčiai tik kaip į savotišką privilegiją, o ne atsakomybę dėl kitaip manančių ar tikinčių žmonių. Šiuolaikiniame pasaulyje vis svarbesnis tampa įvairių grupių, blokų, klasių bendradarbiavimas ir mokėjimas sugyventi. Eucharistijos šventimas duoda progą pasitikrinti savo tikėjimo visuotinumo apimtį, ar iš tikrųjų atmetame skirtumą tarp „stipriųjų” ir „silpnųjų”.

Antrojo ir trečiojo advento sekmadienio Evangelijos skaitiniuose susiduriame su Jonu Krikštytoju. Evangelisto Mato pristatymas nedaug skiriasi nuo Morkaus ir Luko. Lukas taip pat perteikia aštrų kreipinį „angių išperos”, beje, skirtą visiems pranašo klausytojams. Atskiroms žmonių kategorijoms, muitininkams ir kareiviams, Luko evangelijoje nuskamba gerokai švelnesni pamokymai. Mato evangelijoje Jono Krikštytojo kritikos smaigalys nukreiptas tiesiog prieš fariziejus ir sadukiejus: „Ir nemėginkite ramintis: ‘Juk mūsų tėvas – Abraomas’“. Nors visi žydai gali laikyti save Abraomo palikuonimis, religiniai vadovai pretenduoja būti ypatingais šio paveldo saugotojais. Fariziejai yra geriausi Įstatymo žinovai ir aiškintojai. Sadukiejai – jiems priklausė ir kunigai – rūpinosi šventykla ir aukomis. Fariziejai ir sadukiejai mano esą geriausi Abraomo paveldo saugotojai. Būtent tokias pretenzijas puola Jonas Krikštytojas: „Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų”.

Visi sinoptikai perteikia Jono pamoksluose nuskambančią Izaijo pranašystės (Iz 40, 3) citatą, kuria ištremtieji kviečiami grįžti į Dievo karalystę. Krikštytojo pamokslavime šis „karališkasis kelias” tampa pabrėžtinai atsivertimo keliu. Dievas gali iš naujo atsigręžti į savo tautą tik tokiu atveju, jei jo žmonės savo ruožtu gręšis į Viešpatį. Dievas ateis nebe visai išrinktai tautai kaip kadaise ant Sinajaus, bet atskirai kiekvienam, kuris asmeniškai atsigręžia į jį. Toks požiūris būdingas pranašams (Jer 3, 22–41; Įst 30, 1–5; Mal 3, 7; Jl 2, 12–14). Evangelistams Matui ir Morkui svarbu parodyti  Jono gyvenimo būdą. Pranašo apsiaustas (plg. Zch 13, 4) leidžia tapatinti Joną su pranašo Malachijo skelbtu naujuoju Eliju (Mal 3, 23).

Evangelistas Matas ypač pabrėžia ryšį tarp atsivertimo ir greito Dievo karalystės atėjimo (Apd 2, 38; 3, 19; 10, 43). Kiti raginimai atsiversti Naujajame Testamente siejami su keliu, per Kristaus mirtį žengiant į Dievo karalystės šlovę. Apaštalų darbuose pamokslai apie Viešpaties mirtį ir prisikėlimą baigiami raginimu atsiversti (Apd 2, 38; 3, 26; 5, 30–31). Atsivertimas yra išliekanti nuostata. Dievo karalystės artumas suvoktinas  ne tik laiko prasme, jis apima visą tikinčiojo gyvenseną. Eucharistijoje švenčiamas Viešpaties mirties ir prisikėlimo slėpinys ragina mus nuolat atsiversti – ne iš baimės dėl besiartinančios Dievo rūstybės.

Parengta pagal A. Brunot, J. Frisque, T. Maertens, K. Schuler

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0121/121hom2.html