„Negalėčiau gyventi nei akimirkos be religijos, – taip liudijo Mahatma Gandis. – Daugelis mano draugų politikų nusivylė manydami, jog mano politika kyla iš religijos. Jie yra teisūs. Mano politinė veikla, kaip ir visos kitos veiklos, kyla iš religijos. Pasakysiu, jog kiekvienas tikinčiojo darbas privalo kilti iš jo religijos, kadangi religija mus sujungia su Dievu, noriu pasakyti, jog Dievas vadovauja mano kiekvienam atodūsiui.“ Jeigu taip kalbėjo Gandis, tai kaip mes, krikščionys, turime kalbėti apie savo religiją?

Kristaus atsimainymas ant Taboro kalno mums, brangūs tikintieji, primena ir mus pamoko, jog, norint pasiekti dangaus laimę, reikia pakeisti savo dvasią žemiškojo gyvenimo laikotarpiu. Jėzaus atsimainymas primena būtinybę atsiversti. Mes turime atsinaujinti, atkurti nuodėmių sužalotą Viešpaties paveikslą savyje, kad Dievo paveikslas šviestų mumyse visą mūsų gyvenimą. Viešpaties paveikslas žmoguje susideda iš meilės, gailestingumo, skaistumo, nuolankumo – iš viso to, kuo spindėjo Jėzus Kristus žemiškojo gyvenimo dienomis. Atsimainymo slėpinys mums apreiškia Jėzaus ir mūsų Velykų, prisikėlimo iš numirusių, grožį ir džiaugsmą. Iš krikštyklos išėjome švarūs, tačiau mūsų klaidos ir aistros šį Dievo paveikslą vis aptemdo, sutepa mūsų nuodėmingo gyvenimo purvu. Štai kodėl būtina nuolat atnaujinti Viešpaties paveikslą mumyse per visą gyvenimą, atnaujinti išsilaisvinant iš netyrumo ir ydų, išpuošti sielą gerais darbais. Kad tai pasiektume, privalome atlikti užduotį, kurią Dievas mums įsakė žodžiais: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo.“

Tačiau kyla klausimas, kur Jėzus kalba mums šiandien? Visų pirma Jis kalba mūsų sąžinėje. Sąžinė yra nepaprastoji Dievo balso pakartotoja mūsų viduje, tačiau vienos sąžinės nepakanka. Mat neretai žmogus ir sąžinės balsą sugeba užgniaužti. Būtina, kad mūsų sąžinė būtų apšviesta Evangelijos ir Bažnyčios mokymo. Kaip sakė M. Tvenas: „Kiekvienas žmogus, panašiai kaip mėnulis, turi neapšviestą pusę, kurios niekam nerodo.“ Evangelija yra toji vieta, iš kurios mums šiandien kalba Jėzus. Būtina klausyti: žmonėms labai miela girdėti mylimo žmogaus balsą. Todėl Abraomas išgirdęs Viešpatį atsiliepia: „Aš čia.“ Štai kodėl dangiškasis Tėvas kviečia apaštalus klausyti Kristaus. Kadangi per žodžius, pasiekusius jų ausis, ateina apreiškimas meilės, kuri galutinai atsiskleis ant kryžiaus. Mylimo asmens klausymas pasireiškia paklusnumu jam. Autentiškas krikščionio paklusnumas sutampa su Dievo žodžio klausymu. Iki tol tikintys izraelitai klausė Mozės ir Elijo, dabar atėjo eilė klausyti Kristaus. Jis vienintelis žmonių Mokytojas. Klausyti Kristaus reiškia išgirstus žodžius ir paliepimus įgyvendinti praktikoje.

Taip Kristaus atsimainymas mums primena pareigą atnaujinti savo sielą. Šiandien mūsų širdyse su nauja jėga turi suskambėti Kristaus paliepimas: „Budėkite ir melskitės“ (Mk 14, 38). Viešpats mums liepia budėti, kad jokia nuodėmė neįsiskverbtų į mus. Blogis skverbiasi į mus per mūsų akis, kuomet mes matome blogus pavyzdžius, skverbiasi į mūsų lūpas, kai ištariame blogus, piktus, apkalbančius, šmeižiančius, smerkiančius žodžius. Blogis į mus smelkiasi per mūsų mintis, sukeldamas kerštingus, pavydžius, neskaisčius jausmus. Mes privalome būti savo širdies sargais, nes nuodėmė atima gyvenimo džiaugsmą, atima viltį ir pasitikėjimą Dievu.

Džiaugsmas ir kančia keičia žmogų. Būna, kad žmogus, kurį mes artimai pažinojome, staiga mums atsiskleidžia visiškai nematytais bruožais. Kartais taip atsitinka tuomet, kai mes meilės akimis pažvelgiame į jį, galbūt taip, kaip į jį žiūri Dievas, arba kuomet tas žmogus nelaimėje ir kančioje pademonstruoja nepaprastą ištvermę, didvyriškumą ir suteikia kitiems, visiškai to nelaukiantiems, pagalbą. Atsitinka ir taip, jog mes matome pasikeitusį žmogų, kai jį patį paliečia koks nors didelis džiaugsmas arba skausmas. Rašytojas Antuanas de Sent Egziuperi sakė: „Kad ir koks bjaurus, pralaimėjimas gali būti vienintelis kelias į prisikėlimą.“ Būna, jog žmogų pakeičia džiaugsmas, tačiau žmogų labai pakeičia, tiesiog sutaurina skausmas, kurį jis iškenčia būdamas ištikimas Dievui. Ant Taboro kalno kalbėdamasis su Moze ir Eliju apie kančią ir mirtį ant kryžiaus iš meilės žmonėms, Jėzus sužibo dieviška didybe ir garbe. Iš džiaugsmo mokiniai panoro pasilikti Taboro viršūnėje. Tačiau Kristus liepė mokiniams leistis žemyn nuo kalno, kur jo laukė kančia. Pasaulis negali būti išgelbėtas be Kristaus mirties. Ir krikščionis žino, jog kančia ir mirtis netaria paskutinio žodžio. Artinantis kančiai ir mirčiai ant kryžiaus, Kristus atsimainė trijų mokinių akivaizdoje, kad dar kartą paliudytų esąs Dievo Sūnus ir sustiprintų mokinių dvasią būsimų persekiojimų akivaizdoje, kad, matydami pažemintą ir nukryžiuotą savo Mokytoją, apaštalai nesuabejotų ir neišsižadėtų tikėjimo.

Skubėkime ir mes savo varguose pas Jėzų, prašydami mus sustiprinti. Jėzau, garbinu Tave ir viliuosi, kad Tu savo išaukštinimu su manimi pasidalysi amžinybėje. Paguosk ir mane maldoje, sustiprink kančiose, kai mano jėgos ir drąsa susilpnės.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-01.pdf