Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS

Pirmojoje Samuelio knygoje gausu pasakojimų apie varžybas tarp Sauliaus ir Dovydo. Saulius iš pavydo tampa priešiškas Dovydui: Dovydas pranoko jį kovų laimėjimais. „Saulius užmušė savo tūkstančius, Dovydas savo dešimtis tūkstančių” (1 Sam 18, 7). Kai Saulius nusprendžia užmušti Dovydą, pastarasis priverstas bėgti. Šios dienos skaitinyje aprašoma, kaip Dovydas užklumpa miegantį Saulių ir turi progą atimti Sauliui gyvybę. Tačiau jis atsisako keršyti iš pagarbos Sauliui, kaip Viešpaties pateptam karaliui. Pranašas Samuelis patepė Saulių karaliumi ir šiuo patepimu jis tapo šventu asmeniu. Netgi nepaisant to, jog vėliau Saulius pasirodė esąs nevertas karalystės. Dėl šios priežasties Dovydas gerbia Saulių ir nenori kelti prieš jį rankos.

Gailestingumo aktas

Be abejo, tai buvo ypatingas gailestingumo aktas. Išsaugodamas Sauliaus gyvybę, Dovydas savaip grindžia kelią būsimajam gailestingumo aktui. Ateis laikas, kai Dievas atleis Dovydui jo svetimavimą su Urijo žmona ir pražūtingą Urijo pasiuntimą į pirmąsias mūšio eiles. Mums nežinomi dieviškojo gailestingumo keliai, tačiau galimas dalykas, jog Dievo Apvaizdos numatymu vienas geras darbas nusipelnė vėlesnio pasigailėjimo.

Senajame Testamente gailestingumas labiau būdingas Dievui negu žmogui. Štai kodėl Dovydo parodytas gailestingumas buvo toks ypatingas dalykas, vertas dėmesio ir jo pasigailėjimo priežastis. Jis gerbė Saulių kaip Dievo parinktą tautos karalių. Reikia prisiminti ir dar vieną dalyką, būtent hebrajų požiūrį į žmogaus kraują. Žydai vengė pralieti žmogaus kraują, nes tikėjo, kad žmogaus gyvybė yra Dievo dovana. Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Kiekvienas žmogus turi dalį dieviškajame gyvenime.

Kerštas

Dovydas buvo išauklėtas remiantis žydų atpildo įstatymu (lot. lex talionis). Tai buvo anaiptol ne kažkoks laukinio žiaurumo įstatymas, bet bandymas veikti teisėtai ir išvengti nekontroliuojamo asmeninio kerštavimo ir prievartos. Ši nuostata numatė, kad piktadarys bus nubaustas pagal jo paties padaryto nusikaltimo pobūdį ir laipsnį. „Kas sužalotų artimą, kaip jis padarė, taip jam bus padaryta: galūnė už galūnę, akis už akį, dantis už dantį” (Kun 24, 19). Žydų įstatymas, numatydamas tokią griežtą teisinę atsakomybę, buvo skirtas tam, kad žmonės nedrįstų kėsintis ir palenkti įstatymų savo nuožiūra. Šio įstatymo prasmę galima būtų palyginti su mirties bausme, kuri kai kuriose valstybėse tebėra taikoma už tyčinę, iš anksto numatytą žmogžudystę. Žydų įstatymu anaiptol nebuvo skatinamas kerštas, nors iš pirmo žvilgsnio taip ir galėtų atrodyti. Kerštas priklausė Dievui. Dievas apreiškė esąs ir „atpildo Viešpats” (Ps 94, 1). Ta pati mintis randama ir Naujajame Testamente: „Mano kerštas ir aš atlyginsiu”. Ir vėl: „Viešpats teis savo tautą” (Žyd 10, 30).

Pirminis žmogaus instinktas ir prigimtinis šauksmas yra atsiteisti. Supykdytas ir įerzintas žmogus panašus į vilką, pasirengusį pulti savo auką. Šiandien mums pakanka įrodymų, kad žmonės gali būti labai žiaurūs.

Auksinė taisyklė

Nors Kristų žmonės žiauriai nukryžiavo, jis nepriėmė atpildo įstatymo ir mokė elgtis pagal auksinę taisyklę: „Elkis su kitais taip, kaip nori, kad jie su tavim elgtųsi”. Kristus atpirko žmoniją gailestingumu. Jis įkūnijo Dievo gailestingumą, kuris yra didesnis už žmogaus nuodėmę. Jis niekada su mumis nesielgia, niekada nebaudžia mūsų taip, kaip mes nusipelnėme savo kaltėmis bei nuodėmėmis.

Auksinė taisyklė yra tiesiog priešingybė keršto ir atpildo įstatymui. Pagal ją, jei kas nors tave keiktų, tu turi ne keikti, bet laiminti jį. Jei kas nors blogai su tavim elgiasi, melskis už jį. Jei tave užgavo per skruostą, netrenk atgal, bet atsuk antrąjį. Jei tave apiplėšė ar apvogė, nesiliauk teikęs pagalbos vargstantiems, aukok pinigus kitiems geriems tikslams. Teisingumas reikalauja kiekvienam duoti pagal nuopelnus, ir nei daugiau, nei mažiau. Bet gailestingumas pranoksta teisingumą ir seka meilės įstatymu, kuriam nėra ribų. Toks elgesys, savaime suprantama, nedažnas tarp žmonių; tai neįprasta, herojiška. Tikras krikščioniškas didvyriškumas nereikalauja priešininkų paskutinio kraujo lašo nesutariant, ginčijantis ar kovojant. Krikščioniui didvyriui labiau tinka parodyti gailestingumą, negu rūpintis savo gero vardo išsaugojimu.

Atleisk mums

Mes, kaip krikščionys, pradedame Mišių liturgiją atsiprašydami už kaltes. Liturgija mums suteikia galimybę ne užsidaryti savyje, bet atsiverti savo nuodėmingiems broliams. Mes visi esame nusikaltimo bendrininkai, visi dalyvaujame blogio slėpinyje. Vadovaudamiesi vien nuogu realizmu, turėtume gyveti tik neteisybėmis, nusikaltimais ir nuodėmėmis. Būdami silpni ir nuodėmingi mes tiesiogiai labiau nusikalstame bendram žmogiškumui, negu galime įžeisti Dievą. Kerštaudami labiausiai užgauname save pačius. Pakanka pamąstyti, kaip žmogaus sielą veikia pilna keršto ir neapykantos širdis.

Įmanoma būti didvyriu laikantis krikščioniškojo gailestingumo dvasios. Tačiau vien žmogiškomis pastangomis ir gera valia pilnutinis gailestingumas, pamirštant skriaudas ir atleidžiant kaltes, nepasiekiamas. Jo siekdamas turiu gerti iš atverto Jėzaus šono ir išgirsti jo šūksnį: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą” (Lk 23, 34). Prieš priimdami Kristų jo įsteigtame vienybės sakramente, visi vienbalsiai kartojame jo išmokytą maldą: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams”. Į Mišias ateiname kaip nuodėmingi žmonės, o išeiname į kasdienį gyvenimą paženklinti Jėzaus gailestingumo.
 

Parengta pagal kun. Joseph Fichtner OSC

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9802/802hom2.html