Kaltės ir atleidimo problema yra egzistencinė problema kiekvienam žmogui, ypač bet kokiai žmonių bendrijai. Žmonių kaltė, deja, auga diena iš dienos. Nesumažinus jos per atleidimą, ji ima slėgti žmogaus laimę, netgi gyvenimą. Tas, kuris atleidžia, yra ne kvailas, bet išmintingas žmogus, gelbėtojas. Nors jam už tai neretai tenka mokėti, ši kaina už ramybę ir taiką yra prasminga.

Petras klausia: kiek kartų turiu atleisti savo broliui? Jis nori žinoti, kur yra atlaidumo riba. Nujausdamas Viešpaties atsakymą, jis dar priduria: ar iki septynių kartų? Septyni yra tobulumo ir visumos skaičius. Atleisti iki septynių kartų reiškia būti pasirengusiam atleisti visados. Jėzaus atsakymas dar radikalesnis: ne iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų. Šiuo skaičiumi norima dar aiškiau pasakyti: nėra jokios ribos, tik beribis atleidimas, visiškai neribotas pasirengimas atleisti. Net jeigu brolis nesikeičia, net jeigu jis vėl suklysta, Jėzaus mokiniui jo atžvilgiu tėra vienintelis elgesio būdas – nepaliaujamai būti pasirengus atleisti be ribų ir sąlygų.

Norėdamas vaizdžiai paaiškinti savo mokymą, Jėzus sako palyginimą. 10 000 talentų (maždaug 100 000 milijonų litų) skola yra tokia milžiniška, kad vargiai suvokiama Jėzaus klausytojams. Kad ir ko imtųsi, tarnui nepavyktų grąžinti skolos per visą likusį gyvenimą. Palyginti su ja, tarno draugo skola tėra lengvai atleistina smulkmena. Neįsivaizduojamas skolos dydis pabrėžia neįsivaizduojamą, radikalų skolos dovanojimą, kurį karalius suteikia savo tarnui po to, kai šis puola jam po kojų ir maldauja kantrybės. Kadangi jo valdovas gailestingas, kadangi jam gaila šio vargšo žmogaus, jis besąlygiškai dovanoja jam visą didžiulę skolą. Panašiai kaip tas tarnas, mes, žmonės, irgi stovime prieš Dievą kaip apgailėtini “skolininkai”. Tačiau Dievo meilė yra tokia beribė, kad jis mūsų skolos niekada neįrašo į neištrinamą sąskaitą, bet kiekvieno iš mūsų gailisi, mums atleidžia.

Palyginime Jėzus susieja Dievo atleidimą su mūsų atleidimu. Mes negalime tikėtis, kad Dievas su mumis elgtųsi kitaip, negu mes elgiamės su mus supančiais žmonėmis. Maldoje Tėve mūsų mes meldžiamės: ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Čia mūsų atleidimas yra pirmesnis ir pateikiamas kaip prielaida Dievo atleidimui. Jėzaus palyginime yra priešingai: pirma Dievas atleidžia ir dovanoja tarnui skolą. Į klausimą, kodėl turiu atleisti, Tėve mūsų atsako: kad Dievas tau atleistų. O Jėzaus palyginimas sako: nes Dievas tau jau atleido.

“Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui.” Šie baigiamieji žodžiai atskleidžia visą palyginimo prasmę. Tas, kuriam iš meilės buvo tiek daug atleista, privalo būti pasirengęs besąlygiškai atleisti jam nusikaltusiam broliui, priešingu atveju, jam nepavyks išvengti būsimo Dievo teismo. Jėzus nedviprasmiškai tvirtina, kad Dievas kaltės atleidimą susiejo su būtina sąlyga: kad ir mes atleistume savo kaltininkams. Gebėjimas ir pareiga šitaip vienas kitam atleisti remiasi mums dovanotu Dievo atleidimu. Tokiam elgesiui mus turėtų įgalinti gautasis atleidimas. Šis mūsų atleidimas vienas kitam neturėtų būti formalus, atleidimas vien lūpomis. Atleidimas iš meilės visada yra atleidimas “iš tikros širdies”. Tas, kuris atleidžia, turi atleisti visiškai ir besąlygiškai.
 

Parengta pagal Das Wort an die Gemeinde ir Wort aus Gottes Mund.

Šaltinis: https://baznycioszinios.lt/old/bz9616/616hom1.html