Jėzus priėmė jausmingą moters palankumo išraišką ir drauge atsiribojo nuo šalto fariziejaus mandagumo. Mokytojo žodžiai byloja, kad anuodu žmones labiausiai skiria ne nuodėmių dydis ar jų skaičius, netgi ne svetingumo parodymo būdas, bet elgsenos motyvai: karšta meilė priešpriešinama šaltam tobulumui. Fariziejus piktino Jėzaus žodžiai, kad ištvirkėlės ir muitininkai anksčiau už juos įžengs į dangaus karalystę. Kodėl lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę? Turtas nebūtinai matuojamas pinigais ir medžiaginėmis gėrybėmis. Žmogui, kuris yra turtingas savo paties įvaizdžiu, nėra lengviau kaip tam kupranugariui. Viešai žinoma nusidėjėlė nori būti išvaduota iš nuodėmių. Ji visa širdimi trokšta būti išlaisvinta, nekreipdama dėmesio į tai, ką pagalvos kiti. Jei Evangelijoje aprašyta moteris vadovautųsi etiketu, ji nesiryžtų tokiai scenai visų akivaizdoje. Nepaklususi širdies balsui ji veikiausiai po to būtų visą gyvenimą graužusis dėl praleistos progos.

Kartais žmonės guodžiasi: „Stengiuosi atleisti ir neteisti kitų, tačiau man nieko neišeina. Kartoju tai, nuo ko pats nukentėjau, nors prisiekiau, jog niekada taip nesielgsiu.“ Kuo labiau stengiamės atmesti nuodėmę, tuo skausmingiau patiriame įvairiopą jos įtaką. Dairomės, kas valgė rūgščių vynuogių ir kodėl mūsų dantys atšipę (plg. Ez 18, 2). Piktoji dvasia šnabžda į ausį, kad neįstengsime ir nepasiseks. Evangelijos žodžiai tampa nežmoniško reiklumo įstatymu. Mūsų pačių susidarytas moralinio tobulumo įvaizdis užmuša viltį. Šiandienos Dievo žodis apverčia mūsų požiūrį. Naujojo žmogaus gyvenimas Kristuje nėra grindžiamas vien žmogiškomis pastangomis. Pirmajame skaitinyje girdėjome: „Viešpats atleidžia tavo nuodėmę. Tu nemirsi.“ Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius sako: „Gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus.“ Evangelijoje moteris ateina pas Jėzų su savo nuodėme ir neslepia savo nuopuolio. Ji visiškai atsidavusi Dievo ir žmonių teismui. Jos elgsena tarsi byloja: „Stengiausi, tačiau man nepavyko. Tikiu, kad tik Tu gali išlaisvinti mane iš nuodėmės pančių.“ Ji yra atvira gelbstinčiam Gerosios Naujienos žodžiui. Nusidėjėlė neapsiriko, nes Jėzus sako: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“

Šiandien išrandama daug būdų, padedančių išsilaisvinti nuo kaltės jausmo. Daugiau negu ankstesniais amžiais žinoma apie priklausomybes, paveldimumo, šeimos ir socialinių veiksnių įtaką asmenybės brandai. Šios žinios padeda suvokti moralinę savo atsakomybės apimtį. Vis dėlto įgytas pažinimas nepašalino žmogaus skausmo ir kančios. Ieškant pateisinimų ir pasiteisinimų apskritai paneigiamas nuodėmės ir blogio buvimas. Tuomet žmogus tampa tik neatsakingu žaislu ir paslaptingų jėgų įkaitu. Paneigiant nuodėmės tikrovę drauge sumenkinama žmogaus laisvė. Jei vis dėlto priimame nuodėmės tikrovę, tuomet reikia žvelgti giliau negu siekia psichologinis kaltumo jausmas. Priimdami savo negebėjimą sykiu patikime jį Viešpačiui. Kai pranašas Natanas aiškiai parodo Dovydui jo kaltę, Dovydas tiesiai prisipažįsta: „Nusidėjau Viešpačiui.“ Taip pripažįstama tikrovė ir negebėjimas atitaisyti dalykų savo jėgomis. Šią situaciją galima tik patikliai atiduoti į Viešpaties rankas. Per pranašą ateina atleidimo žodis. Dar akivaizdžiau tai byloja Evangelijos scena. Nusidėjėlė puola Jėzui po kojų, šluosto jas savo plaukais ir patepa aliejais. Jos gestai iškalbingesni negu žodžiai. Jos tikėjimas leidžia jai viltis Viešpaties gailestingumu.

Dovydas turėjo patirti nuodėmės padarinius, ir bausmė buvo baisi. Tačiau ne tai yra pagrindinė žinia. Mums visiems tenka išgyventi – ir ne vien tik savo – nuodėmių bei klaidų pasekmes. 32 psalmėje girdime Dovydo atsaką: „Laimingas, kam nusižengimas atleistas.“ Ši psalmė išreiškia džiaugsmą išpažinus nuodėmę. Pabaigoje psalmininkas gieda: „Džiūgaukite, teisieji!“ Mes stebimės, kaip Dovydas išdrįso save įrikiuoti tarp teisiųjų. Juk jis padarė baisių nuodėmių: nusikalto svetimavimu ir žmogžudyste. Tačiau Šventajame Rašte liudijama, kad teisumas priklauso Dievui. Tai matome ir šiandienos Evangelijoje. Prie Jėzaus prisiartino vieša nusidėjėlė ir atgailos ženklan ašaromis plovė jo kojas ir šluostė jas savo plaukais. Šis gestas papiktino tuos, kurie laikė save padoriais ir garbingais žmonėmis. Tačiau Jėzus anaiptol neteisino ir negyrė jos nuodėmių. Jis tik sakė, kad jai atleidžiamos jos gausios nuodėmės. Ką reiškia atleisti nuodėmes? Nuolat abejojame, ar Dievas išklauso mūsų maldų. Kartais tai paaiškėja tik po kurio laiko. Viena iš maldų, kurią Viešpats tikrai išklauso nedelsdamas, yra ši: „Dieve, atleisk man.“ Dievo atleidimas primena situaciją, kai pametęs raktą žmogus kreipiasi į šaltkalvį raktininką, kad jis padarytų rakto kopiją. Šiame palyginime žmogus tik prašo, o visą darbą atlieka šaltkalvis. Jėzus jau atliko viską dėl mūsų. Jis gimė tarp mūsų, gyveno ir mirė ant Kryžiaus. Atleisdamas jis įteikia naują raktą, kad galėtume pradėti gyventi iš naujo. Jėzus taria atgailaujančiai moteriai: „Tavo nuodėmės atleistos.“ Taip pat jis sako ir mums, kai atsiprašome ir atgailaujame. Tiesa, tikra atgaila yra procesas: gailestį turi paliudyti elgsenos pakeitimas, žalos atitaisymas. Tačiau būkime tikri, kad kai ištariame: „Dieve, atleisk man“, drauge su karaliumi Dovydu galime patirti neapsakomą atleidimo džiaugsmą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-10.pdf