Pasakojime apie našlės skundą teisėjui Viešpats mus moko sugretindamas priešybes. Vargšė našlė, neišgalinti pasamdyti advokato, negalinti pati apsiginti, vis dėlto atkakliai beldžia ir nė kiek nenusileidžia savo prašymuose. Teisėjas – pasitikintis savimi, nebijantis Dievo, nesiskaitantis su žmonėmis – galiausiai neatlaiko našlės atkaklumo ir nusileidžia dėl šventos ramybės. Jei nedoras teisėjas vis dėlto atsižvelgė į našlės prašymą, tuo labiau į mūsų maldas atsilieps mylintis dangaus Tėvas. Pirmajame skaitinyje taip pat ryškios priešingos nuostatos. Jaunas Jozuė ir jo stipruoliai kariai kaunasi su amalekitais, o senelis Mozė meldžiasi ant kalno iškėlęs rankas į dangų. Išėjimo knygoje rašoma: „Kada tik Mozė laikydavo iškeltą ranką, Izraelis buvo pergalingas.“ Galiausiai izraelitai laimėjo mūšį. Nuopelnai nepriklauso nei vien Jozuės kariams, nei vien Mozės maldos pastangoms. Pergalė tapo įmanoma todėl, kad ištverminga Mozės malda lydėjo didvyriškas kareivių pastangas.

Kai sunkumai aiškiai viršija mūsų jėgas, tampame panašūs į vargšę našlę. Matome, kad savo pastangomis neįstengiame nulemti įvykių eigos, todėl belieka pasitikėti Dievo pagalba. Išganymo kelyje turime nuolat derinti savo pastangas, proto įžvalgą, iniciatyvą su ištverminga malda. Turime veikti taip, tarsi viskas priklausytų nuo mūsų, ir melstis tikėdami, kad viskas priklauso nuo Dievo. Šiandienos gyvenimo tempas nemoko kantrybės ir ištvermės. Šiandienos technologijos leidžia akimirksniu susisiekti su kitu žmogumi, nepaisant atstumų. Tačiau dvasiškai bręstama ne greitųjų technologijų diktuojamu ritmu. Kantrybė ir ištvermė lieka nepamainomos dorybės. Jėzus nepateikia savo mokiniams normų ar terminų, tik liepia nuolat melstis ir nepaliauti.

Šiandienos skaitiniai parodo užtarimo maldos galią. Kai Mozė pavargdavo ir nuleisdavo rankas, izraelitai prarasdavo persvarą. Galiausiai du jaunesni vyrai atėjo jam į pagalbą. Jie palaikė Mozės rankas, ir izraelitai laimėjo lemiamą pergalę. Mūsų situacija panaši. Esame nuolat reikalingi kitų maldos užtarimo, savo ruožtu, melsdamiesi turime atverti širdį ir apimti kitus žmones. Juk Viešpaties pamokyti prašome „mūsų kasdienės duonos“, prašome „mūsų kalčių“ atleidimo. Eucharistija moko malda apimti asmenines intencijas, šeimos, artimųjų, visuomenės ir Bažnyčios reikalus. Kovojame ne su kardais ar ietimis, tačiau kova ne mažiau lemtinga, nuo jos priklauso mūsų pačių, mūsų vaikų ir mūsų šeimų ateitis.

Jėzaus pasakojama istorija yra atsakymas į anksčiau fariziejų užduotą klausimą: kada ateis Dievo karalystė (plg. Lk 17, 20). Luko evangelijoje nuskamba trejopas atsakymas: Dievo karalystė ateina nepastebimai, ji suvokiama vien tikėjimu; kitame palyginime įspėjama, kad Žmogaus Sūnaus diena įsiveržia nelauktai; šiandienos skaitinyje Dievo karalystės atėjimas vaizduojamas kaip Dievo atsakas į nepaliaujamą jo išrinktųjų prašymą. Šiuo palyginimu Jėzus ragina mus nepaliaujamai melstis. Kartais atrodo, kad Viešpats mūsų maldoms kurčias. Iš istorijos apie teisėją ir našlę turėtume pasimokyti, kad prašoma malonė nebūtinai suteikiama tuoj pat. Viešpats nepaaiškina atidėliojimo priežasčių. Paskutinė Evangelijos skaitinio eilutė nuskamba klausimu: „Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ Jėzus pažįsta žmonių silpnybę ir nekantrumą. Kartais laukti būna labai sunku, ir žmonių pasitikėjimas Dievo apsauga gali visai susilpnėti. Žmonės gali nusigręžti nuo vienintelio Dievo ir imti ieškoti pagalbos kitur. Vargšei našlei nėra kitos išeities, todėl ji su visišku nuolankumu ištvermingai prašo. Jos ištvermingą nuostatą paaiškina antrasis skaitinys iš Laiško Timotiejui, kuriame Paulius ragina: „Laikykis to, ką esi išmokęs ir tvirtai įtikėjęs.“ Našlė yra įsitikinusi, kad jos problemų raktą turi teisėjas, todėl ištvermingai beldžia į jo duris. Šį pamokymą galime pritaikyti dvasiniam gyvenimui. Jei radome mums geriausiai tinkančią maldos formą, likime prie jos ir padarykime ją savastimi. Iš šios maldos formos gali kilti padėka, šlovinimas, prašymas.

Išgirdę raginimą nepaliaujamai melstis, šiandien taip pat matome, kur ieškoti atsakymo. Šv. Paulius rašo: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui.“ Nepaliaujama malda reiškia ėjimą prie tikrųjų šaltinių ir kantrybę beldžiantis į tikrąsias duris. Apaštalas Paulius žino, kad reikia nuolat kartoti ir raginti, jis liepia veikti „laiku ir nelaiku“. Šis raginimas skirtas Timotiejui, kuris gerai pažino Raštus ir buvo jų išugdytas. Mūsų laikais nuo Dievo nutolusiame pasaulyje tuo labiau reikia nepaliaujamai melstis ir semtis išminties iš Šventojo Rašto. Tikintysis skaito Bibliją ne kaip paprastą literatūros kūrinį, bet tikėjimo akimis, ieškodamas atsakymo iš Viešpaties. Dievo žodis atsiskleidžia kantriai ir ištvermingai jo ieškančiam žmogui. Laukdami Viešpaties dienos melskimės, kad Žmogaus Sūnus sugrįžęs rastų tikėjimą

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-17.pdf