Mūsų prisikėlimas bus kitoks nei Lozoriaus prikėlimas. Lozorius prikeltas po kurio laiko mirė, o mes po prisikėlimo jau niekada daugiau nemirsime. Mūsų gyvenimas nepasibaigs, bet pasikeis. Štai mūsų viltis. Tačiau, kol gyvename šioje žemėje, dažnai būname savo dvasia mirę, nes nusidedame. Daug žmonių su malda lūpose ir viltimi akyse žiūri į savo artimuosius, vildamiesi sulaukti jų dvasinio prisikėlimo – išsivadavimo iš alkoholizmo, iš moralinio palaidumo, iš narkomanijos, iš pataikavimo savo ydoms ir silpnybėms, iš netikėjimo viskuo, kas šventa. Visi supranta, jog betikslis gyvenimas – lygus ankstyvai mirčiai. Ir kaip gerai, jog yra tų, kurie už mus meldžiasi. Šv. Jonas XXIII sakydavo: „Yra tik tokia realybė: be drausmės nėra žmogaus, be atgailos nėra krikščionio.“ Yra du keliai į dangų: nekaltumas ir atgaila. Nuodėmingam žmogui antrasis, atgailos kelias yra patikimiausias.

Kodėl žmonėms, kuriuos Kristus išgelbėjo nuo piktosios dvasios, vėl gresia pavojus? Evangelijoje piktajai dvasiai priskiriama benamė būsena ir ji įsikurdina ten, kur laiko esant savo namais. Jeigu šie namai yra „tušti“, o ypač išpažintimi ir atgaila „iššluoti ir išpuošti“, piktoji dvasia „pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena“ (Mt 12, 43–45). Ir tuomet „tam žmogui darosi blogiau, nei pirma“. Tad kas čia yra taip pavojinga žmogui, Jėzaus išgelbėtam iš piktosios dvasios? Greičiausiai ne pavojinga, bet labai atsakinga. Kartą pagydytam ligoniui Jėzus tarė labai reikšmingus žodžius: „Štai tu esi pasveikęs. Daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų kas blogesnio“ (Jn 5, 14). Vokiečių patarlė sako: „Daugiau to nusikaltimo nebekartoti – tai geriausia atgaila.“ Pagijęs visada kažką praranda, savo blogus įpročius, nedorus pomėgius – tai, ką velnias vadina „savo namais“. Žinoma, žmogus džiaugiasi, tačiau jaučia, kad jam kažko trūksta. Štai vienas buvo įpratęs visus kritikuoti, kitas – pykti, trečias – girtuokliauti ar nedorai elgtis. Po išpažinties išsivaduoja iš šių įpročių. Žmogus jaučia po išpažinties dvasinę švarą, bet pamėgto įpročio nebuvimą laiko vos ne praradimu. Tad nusidėjėlis yra labai panašus į užkietėjusį narkomaną. Net kai šis gydomas pasveiksta, ir tuomet nėra garantijos, kad liga neatsinaujins. Patirtis rodo, kad šioms priklausomybėms atsinaujinus, liga tampa dar sunkesnė ir sunkiau išgydoma.

Pamirštame, jog nors per išpažintį Dievas atleidžia nuodėmes, mes dar nepasidarome šventi. Dievas mums suteikia savo malonės būseną, kurią reikia labai atidžiai saugoti. Jeigu nesistengiame gyventi pagal Dievo valią, jeigu tos „tuštumos“, kurioje anksčiau buvo piktoji dvasia, neužpildome dvasiniu gyvenimu, malda, sakramentų praktikavimu, blogis vėl sugrįžta.

Rengiantis Atgailos sakramentui reikia dviejų svarbių dalykų: tvirtai pasiryžti nebenusidėti ir visomis išgalėmis taisytis. Savo valioje turime tvirtai nusiteikti niekada neįžeisti jokia nuodėme nei Dievo, nei žmonių. Jeigu trūksta šio pasiryžimo, mūsų išpažintis yra negera. Būtina gailėtis dėl nuodėmių ir tuo pat metu valingai pasiryžti daugiau nebenusidėti. Šv. Jonas Auksaburnis tokius žmones, kurie atlikdami išpažintį nepasiryždavo nebenusidėti, vadino komediantais. Kurie lyg teatre vaidina atgailaujančius, o gyvenime lieka tokie pat nusidėjėliai kaip ir anksčiau. Pasižadėjimas nebenusidėti privalo būti tvirtas, visuotinis ir veiksmingas. Tvirtas, nes neužtenka vien pasakyti „tvirtai pasižadu“, būtina ugdyti tvirtą valią daugiau nebenusidėti. Pasižadėjimas turi būti visuotinis, t. y. apimti visas be išimties nuodėmes. Jeigu pasakytume, jog visų nuodėmių daugiau nebedarysiu, išskyrus šią vieną, kuri labai patinka, išpažintis būtų bloga. Galiausiai pasiryžimas nebenusidėti turi būti veiksmingas. Būtina klausyti nuodėmklausio patarimų ir visomis išgalėmis vengti progų, vedančių į nuodėmę. Atgaila – argi tai nėra pats dieviškiausias iš visų žmogaus jausmų? Pasak šv. Grigaliaus Nazianziečio, „atgaila yra antrasis krikštas, ašarų krikštas“. Vienos nuoširdžios atgailos ašaros, susijungusios su Jėzaus krauju, užtenka atitaisyti gyvenimo klaidai. Viena iš laimingiausių gyvenimo akimirkų, kai išgirstame savo išvargusiai sielai sakomus žodžius: „Sūnau, dukra – tavo nuodėmės tau atleistos, eik ramybėje.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-02.pdf