Jėzus ateina pas Joną Krikštytoją, tačiau pats nieko nesako. Už jį turi kalbėti Jonas. Jonas pristato Jėzų žmonėms ir jį paliudija. Kodėl Jėzus pats to nedaro? Žinoma, Jėzaus liudijimas apie save tautiečiams nebūtų įtaigus ir veiksmingas. Tačiau, be kita ko, Jėzus nenorėjo primesti žmonėms savo apreiškimo, jis palengva įvesdina į savo asmenybės slėpinį. Nuo daugelio akių jį dengia tamsus nesupratimo šydas, tolina priešiškos išankstinės nuostatos, nepagrįstos spėlionės. Jėzus skelbia ne pats save, bet savo Tėvą ir jo karalystę, kuri reiškia naują gyvenimą pagal Dievo valią. Jėzus nori būti atpažįstamas pirmiausia netiesiogiai, per kitų liudijimą, jis veikia neafišuodamas savo misijos. Tai kelia tam tikrą pavojų, jog žmonės gali jo nepažinti. Jonas Krikštytojas, pažinojęs Jėzų nuo jaunystės (juk jie buvo giminaičiai), sako: „Aš jo nepažinojau.“ Jonas Krikštytojas, būdamas tik pusmečiu vyresnis už Jėzų, paliudija, jog Jėzus yra už jį ankstesnis. Jonas Krikštytojas turi omenyje esminį prioritetą, jis nurodo Jėzaus asmens antgamtinį slėpinį. Jonui prireikė ypatingo dieviško apreiškimo pažinti Jėzų. Mes taip pat Jėzų pažįstame tik tuomet, kai mums Tėvas apreiškia savo Sūnų. Savo pačių jėgomis negalime pasisavinti Jėzaus asmens, tai turi būti padovanota. Mums reikia, kad apie Jėzų liudytų jį pažįstantys ir sąžiningi liudytojai. Jonas Krikštytojas, apaštalai ir evangelistai, vyskupai, kunigai ir brandaus tikėjimo krikščionys turi mums jį paliudyti. Kas jų klauso, klauso Kristaus. Taip suvokiame Kristų ne tik kaip istorinę asmenybę, bet ir per dviejų tūkstantmečių jo mokinių patirtį. Krikščioniškasis gyvenimas išstumiamas iš daugelio viešojo gyvenimo sričių ir daugeliui tampa nesuprantamos krikščionims įprastos sąvokos. Mes, tikintieji, savo ruožtu net nebepastebime, kokios jos ypatingos ir nesuprantamos nepažįstantiems krikščionybės. Jonas Krikštytojas rodo į Jėzų ir sako: „Štai Dievo Avinėlis.“ Tai anaiptol nereiškė, kad mokiniai suvokė šio pasakymo prasmę. Panašiai vyksta ir mūsų gyvenime. Būna žodžių ir įvykių, kurių gilesnę prasmę suprantame tik po kurio laiko.

Šiuos žodžius girdime per kiekvieną Eucharistiją, tačiau prie jų skambesio pripratusi mūsų ausis net nebesuvokia, koks tai ypatingas palyginimas. Šis Dievo Avinėlis yra tikrasis aukos Avinėlis. Čia ne gyvulys paaukojamas už žmogų, bet Dievo žmogus atstovauja žmonėms Dievo akivaizdoje. Kantriai, be žodžių ir atsidavęs kaip avinėlis Jėzus leidžiasi žmonių vedamas. Jėzaus nukryžiavimas buvo žmogiškosios kaltės viršūnė, bet drauge kaltės įveikimas ir permaldavimas. Jėzus pakelia pasaulio nuodėmę nuo supurvinto Žemės veido. Jis ima ją ant savo pečių, neša ir atgailauja. Žmogus negali išganyti savęs savo jėgomis. Iki Kristaus praktikuotos atgailos apeigos tebuvo tik blankus ir nenaudingas ritualas. Žvelgdami į Jono Krikštytojo rodantį rankos gestą ir klausydamiesi jo žodžių, dėkingi išpažįstame: „Pagaliau čia yra tikrasis Avinėlis, galintis permaldauti Dievą.“ Kalbėdamas apie pasaulio nuodėmę evangelistas turi omenyje visą žmoniją. Jis pavartoja žodį „nuodėmė“ vienaskaita, taip išreikšdamas visų žmonių solidarumą žvelgiant į blogio katastrofą. Tas pats solidarumas padeda ir mūsų labui. Visiems žmonės yra atviri ir atpirkimo vaisiai. Jonas, sakydamas, jog nepažino Jėzaus, atskleidžia labai gilią savo pašaukimo ir likimo tiesą. Tai reiškia, kad pirmtakas ilgai vargo ir pamokslavo paklusdamas Dievo duotai misijai, tačiau tiesiogiai nepažindamas to, kurį skelbė. Kartais mes taip pat gyvename ir dirbame aplinkoje, kur nesitikime patirti jokių Kristaus pažinimo apraiškų. Tačiau turime ištvermingai tęsti darbą, išlaikydami tikėjimą ir palikdami Viešpačiui pasirinktu laiku duoti liudijantį ženklą.

Jono Krikštytojo liudijimas yra krikšto paaiškinimas ir jo aidas. Čia reikšmingas dar vienas įvaizdis – balandis. Anuometiniams Jėzaus amžininkams balandis buvo šventas paukštis, taikos ir meilės ženklas. Taip nurodoma, kas yra Šventoji Dvasia ir kam ją siunčia Jėzus. Panašiai kaip Viešpaties gimimo metu dar kartą skelbiama ramybė visai žmonijai. Jėzui pasinėrus Jordano vandenyje, virš pasaulio iškyla dieviškosios ramybės simbolis, virš Avinėlio pasirodo Balandis. Šis palyginimas galioja visam viešajam Jėzaus gyvenimui: Šventoji Dvasia nuolat plevena virš jo ir jame. Pranašai būdavo apimami Dievo Dvasios tik praeinančiu įkvėpimu, o Dievo Sūnų ji lydi nuolat. Dievo Dvasia palaiko Jėzaus žodį, ji šviečia per Jėzaus meilę. Jono Krikštytojo liudijimas veda nuo Kristaus krikšto į Kristaus gyvenimą. Kristus perduoda toliau, kas jam pačiam buvo duota. Jis buvo pakrikštytas vandenyje Šventąja Dvasia ir toliau krikštija vandeniu ir Šventąja Dvasia. Savo gyvenimu jis toliau liudija Dievo karalystę. Mes taip pat neturime iš Dievo gautų dovanų uždaryti į seifą. Dievo Dvasia teikia ramybę, tačiau taip pat ragina skleisti ją į pasaulį.

Apaštalas Paulius pasveikinime korintiečiams dukart pavartoja žodį „pašaukti“. Pats žodis „Bažnyčia“, arba „susirinkimas“, taip pat reiškia pašauktųjų sambūrį. Šventasis Paulius rašo sambūriui tų, kurie yra pašaukti ir išrinkti. Pašaukimo ir išrinkimo tema yra vienas iš didžiųjų Dievo ir žmonijos ryšio slėpinių per visą istoriją. Pačia bendriausia prasme žmogaus pašaukimas yra šlovinti Dievą, kuris yra Kūrėjas, Tėvas ir Gelbėtojas. Yra daugybė šios misijos formų. Kiekvieno žmogaus pašaukimas nėra vien tik asmeninė sėkmė ar nesėkmė, pašaukimas įgyja prasmę tik per sąsają su žmonių bendruomene.

Parengė K.L.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0724/724hom3.html