Kelyje į Emausą Prisikėlusysis tampa Rašto egzegetu, aiškinančiu savo Žodį ir Būtį. Jis nuo pat pradžių yra Žodis, kurio prasmė tik nuo dabar, nuo Prisikėlimo galutinai atsiskleidžia. Čia kalbama apie Mozę, pranašus, kas pasakyta „visuose Raštuose” (Lk 24, 27), o kitoje scenoje Jeruzalėje Jėzus aiškina Vienuolikai, kas parašyta apie Jį „Mozės įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse” (Lk 24, 44). Įprastinis tridalis Senojo Testamento knygų suskaidymas – tai perduotojo Žodžio tobulumo nuoroda. Nereikia manyti, kad abiejose scenose vaizduojamas tarsi egzegetinis seminaras; Prisikėlusiojo žodžius galima suprasti kaip esmingą visumą: besiformuojančiai Bažnyčiai tarsi įliejama intuicija, kurios pilnatvė jai tik tolydžio paaiškėja veikiant Sekminių Dvasiai ir iš kurios Bažnyčia gali semtis per šimtmečius iki dabar ir ateičiai.

Abi šios vietos kalba ne tik apie rinktinius tekstus – pavyzdžiui, kaip Izaijo eilutės apie Dievo tarną arba psalmės, kurių žodžiais Jėzus meldžiasi ant Kryžiaus ir kur kalbama apie jo drabužių dalybas, – bet apie Senojo Testamento apreiškimo visumą, kuri, anot Jėzaus žodžių, tik tuomet taps suprantama, kai bus ištartas paskutinysis Dievo žodis: Mesijo mirtis ir prisikėlimas.

Jono evangelijoje Viešpats būdamas žemėje sako, jog Mozė rašė apie jį, ir kad Mozė nesuprantamas be Jėzaus (Jn 5, 46); Laiško žydams 11 skyriuje puikiai vaizduojama, jog visas Izraelio tikėjimas be Jėzaus negalėjo pasiekti pilnatvės (Žyd 11, 40). Mozė labiau brangina „Mesijo paniekinimą”, negu Egipto turtus (Žyd 11, 26). Pavyzdinis Abraomo tikėjimas džiūgauja „manąja diena”, kaip savo tikėjimo savastimi (Jn 8, 56). Visa Izraelio istorija lieka neišspręsta mįslė – ji pilna neišsipildžiusių pažadų, neatsakytų skundų ir kaltinimų Dievui, pilna griovimų ir naikinimų, po kurių, neišsipildžius naujoms viltims, visuomet ištveria tik nedaugelis, – kol galutinė mirtis ir galutinis prisikėlimas taps neišardoma vienybė Mesijo likime. Giliausias klausimas iš bedugnės: „Mano Dieve, kodėl mane apleidai?”, – ir giliausias atsakymas iš aukštybių, skelbiantis, jog Dievas išaukštino jį labiau už visus, galutinai apibūdina Dievo ir pasaulio sandorą.

Šio apreiškimo akivaizdoje,kurio prasmė lieka ta pati nuo pat pradžios iki galutinio išsipildymo, Bažnyčios širdis dega. Ši egzegezė kartu atskleidžia degančią Dievo širdį, o tai padaryti gali tik pats Dievas. Čia kalbama ne apie neutralų žinojimą, bet apie giliai įskaudintos, kraujuojančios meilės prisipažinimą, į kurį tegali savo ruožtu atsakyti tik deganti žmogaus širdis. Šalta širdis negalėtų šitokio prisipažinimo išgirsti.

Todėl nuskamba kvietimas: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti” (Lk 24, 29); po tokio bendro kelio neįmanoma visiems laikams išsiskirti. Kaip norėtųsi dar tęsti tą protingą dalykinį pokalbį; degančios širdys plakė susiliejusios vienu ritmu. Šią sceną nuosekliai užbaigia galutinis susiliejimas. Įsikūnijęs žodis laužant duoną ateina į degančias mokinių širdis, užantspauduodamas paaiškintąją Žodžio vienybę ir visumą, įvykdytą Dievo ir žmogaus vienybės sandorą. Po to nuosekliai regimoji Žodžio išraiška pranyksta: nebelieka regimo buvimo greta, tačiau lieka visuma, apimanti visą dialogo esmę.
 

Parengta pagal kard. Hans Urs von Balthasar

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9906/906pam2.html