Broliai ir seserys Kristuje, šiandien Bažnyčia mus kviečia pamąstyti apie fundamentalią mūsų tikėjimo tiesą: prisikėlimą iš numirusių. Artėjant bažnytinių liturginių metų pabaigai, Bažnyčia mums primena paskutines skaudžias mūsų gyvenimo žemėje realijas ir prisikėlimą iš numirusių. Tikėjimo išpažinime išpažįstame, jog tikime kūno iš numirusių prisikėlimu. Bet ar tikrai tuo tikime?

Kaip anuomet sadukiejai neigė mirusiųjų prisikėlimą, taip ir šiandien yra krikščionių, kuriems su mirtimi pasibaigia žmogaus likimas – gyvenimas. Todėl labai rimtai reikia savęs paklausti: ar tikėjimas prisikėlimu iš numirusių yra įsišaknijęs mano širdyje?

Mūsų tikėjimas prisikėlimu iš numirusių nėra iš piršto laužtas ar vieną gražų rytą išgalvotas. Šį tikėjimą liudija visas Šventasis Raštas. Tikėjimas prisikėlimu iš numirusių grindžiamas dviem dalykais: tikėjimu Dievo visagalybe ir žemiškojo gyvenimo neteisingumu bei nepakankamumu, kadangi laimės trokštąs žmogus jos žemėje neranda. Tikėjimas mirusiųjų prisikėlimu nuo pat pradžių buvo esminis krikščionių tikėjimo elementas.

Jeigu Dievas sukūrė žmogų iš nieko, juo labiau Dievas gali prikelti iš numirusių jau gyvenusį, egzistavusį žmogų. Evangelijoje pagal Morkų, sadukiejams uždavus suktą klausimą, Jėzus atsakė: „Argi ne todėl klystate, kad neišmanote nei Raštų, nei Dievo galybės?!“ (Mk 12, 24). Paikas žmogus galvoja, jog mirdamas jis išeina iš Dievo visagalybės jurisdikcijos, lyg Dievas mirusiesiems neturi galios. Dievo Sūnus Jėzus Kristus sako: „Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“ (Lk 20, 28).

Kristus ir šiandien mūsų klausia labai kategoriškai: arba tikite mirusiųjų prisikėlimu, arba esate ateistai! Kitokio varianto nėra. Būtų nesąmonė tikėti, jog Dievas sukūrė visą pasaulį, visatą ir žemę dėl žmogaus, žmogų atpirko savo Sūnaus kančia ant kryžiaus vien tik tam, kad žmogus vieną gražią dieną savo gyvenimą visam laikui baigtų kape.

Tačiau kalbėdami apie prisikėlimą iš numirusių negalime pamiršti Viešpaties teisingumo ištarmės, kuri bus labai liūdna net prikeltiems iš numirusių, jeigu Viešpats tars: „Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte. Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“ (Mt 25, 45–46). Gal kai kas baiminasi net pagalvoti apie Dievo teisingumą, verčiau visiškai netiki Dievu ir prisikėlimu iš numirusių, manydamas, kad prisikėlimo diena bus amžinojo pasmerkimo ir amžinos gėdos diena. „Diena, kuri taip tave baugina ir tu vadini ją paskutine, yra pirmoji diena amžinybėje“ (Seneka).

Viešpats mus prikels iš numirusių su kūnais todėl, kad žemėje gyvendami mes visada norėjome patirti laimę ne tik savo siela, bet ir kūnu. Faktas, kad žmogus gali mąstyti apie savo nemarumą, kad savo mintimis gali prasiveržti aukščiau materijos, rodo žmogų turint dvasinį pradą. Tik kadangi dvasios reikalai būna užmiršti, mūsų siela, nuodėmių prislėgta, yra lyg mirusi.

Evangelijoje skaitome apie jauną numirusią mergaitę, kuriai paėmęs ją už rankos Viešpats pasakė: „Mergaite, sakau tau, kelkis.“ Kaip dažnai Viešpats ir į mūsų sielą tiesia savo ranką. Argi ji bus šaltesnė už mirusios mergaitės kūną, kuris Viešpaties žodžiu buvo prikeltas?

Visi žinome, jei ne šiandien, tai rytoj, mirti reikės. Jau dabar pats laikas į vieną ranką paimti tikėjimo žvakę, gerų darbų šviesą, ir į kitą – Evangelijos tiesas, kurios būtų mums kaip žemėlapis atliekant tą vieną vienintelę gyvenimo kelionę nuo lopšio iki kapų. Kasdien prisiminkime, kad amžinajame gyvenime turėsime duoti savo minčių, kalbų ir darbų apyskaitą. Paskutinio teismo paveikslas tekaba mūsų sąžinės kambarėlyje.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-10.pdf