Neseniai mačiau filmą “Smuikininkas ant stogo”, kuris pasakoja apie Ukrainos žydų gyvenimą šio amžiaus pradžioje. Jame yra labai graži scena, kuomet pagrindinis veikėjas Tewie, pienininkas, klausia savo žmonos: “Ar tu mane myli?”. Ši iš pradžių nenori atsakyti, bet vėliau, kiek suirzusi, prataria:”O kaip tu manai? Dvidešimt penkeri metai gyvenu su tavim, tau verdu valgyti, skalbiu, auginu vaikus, dalinuosi su tavimi viena lova, o tu mane klausi, ar aš tave myliu.” Tas atsakymas labai gražus, jis parodo meilę kitoje šviesoje, nei mes pratę matyti filmuose ar skaityti laikraščiuose.

Šiandien girdėta Evangelijos ištrauka mums irgi kalba apie meilę. Pažiūrėkite, kokia yra krikščioniška meilė, kaip Jėzus mokė mylėti. Visų pirma, galima pasakyti, kad pienininko Tewie žmonos atsakymas į klausimą “ar tu mane myli?”, primena mums krikščioniškos meilės išpažinimą.

Tikra meilė yra sąmoningas atsidavimas kitam žmogui. Evangelijoje Jėzus mums parodo, koks yra tas kitas asmuo. Pirmiausia, tai – Dievas. Atsidavimas yra visiškas: “Visu kūnu, visa siela ir visu protu”, tai yra atsidavimas visu savo asmeniu. O po to jau yra tas kitas asmuo – tavo artimas. Taip, kaip esi atsidavęs sau, kaip rūpiniesi savo kūnu, savo poilsiu, savo dvasios sveikata, taip turi atsiduoti ir savo artimui, lygiai taip ir jį mylėti.

Mes, krikščionys, turime ypač svarbų meilės ženklą – Kristaus Kryžių. Tas ženklas sukryžiuoja du sakinius iš Evangelijos: “ …parodė jiems savo meilę iki galo…” (Jn 13,1) ir  “niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats laisvai atiduodu” (Jn 10,18). “Meilė iki galo”, tai reiškia, kad nieko nepaliko sau. “Aš pats” liudija, kad Jėzus sąmoningai paaukoja save. Tai yra labai svarbu, nes sąmoninga auka, atsiradusi kaip prievartos padarinys, neakcentuojama kaip auka gali sukelti maištą, liūdesį ir nepasitenkinimą gyvenimu. “Aš pats” aukoju savo gyvenimą savo žmonai, vaikams, draugams, Dievui. Kryžius mums parodo, kad meilė nėra vien malonus jausmas. Joje telpa ir kančia, ir nesupratimas, ir vienatvė, ir nusivylimas, o kartais net ir išdavystė. Meilė išauga per kančią ir kryžių.

Kita vertus, meilė nėra duodama kartą ir visiems laikams. Ją galima palyginti su keliu, kuriuo eidami pažįstame save ir kitus. Kelionės pradžioje esame vienas kitu susižavėję, tačiau visą dėmesį sutelkiame į išorinius dalykus. Po kurio laiko kaukės nukrenta ir pamatome tikrus veidus, pačius nuostabiausius, nes būtent juos mums davė Dievas. Meilė visą laiką auga, tobulėja, išsigrynina.

Tokia meilė duoda nepaprastus vaisius. Meilė, sąmoningas atsidavimas kitam asmeniui, suteikia gyvenimo džiaugsmą ir laimę, kurios taip labai trokštame.

Bet grįžkime prie filmo “Smuikininkas ant stogo”. Tewie ir jo žmona gyvena labai skurdžiai, bet jie vienas kitam labai atsidavę. Vyras visą dieną sunkiai dirba, o jo žmona tvarkosi namuose ir prižiūri vaikus. Gyvena labai vargingai, bet yra laimingi. Vos suduria galą su galu, tačiau visuomet gyvena Dievo buvimu. Nors jiems sunku, jie sugeba juoktis, džiaugtis ir švęsti. Iš jų sklinda gyvenimo džiaugsmas ir laimė.

“Mylėk”, tegul šis Jėzaus kvietimas paskatina tobulinti mūsų meilę, tegul pasėja mūsų širdyse tikėjimą, kad ir kasdien galima gyventi meile, kad tikra meilė yra ne vien tik filmuose.

Šaltinis: https://baznycioszinios.lt/old/bz9619/619hom1.html