Šios dienos Evangelija baigiasi žodžiais: „Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje.“ Jėzaus šlovė apreiškiama trečią kartą. Pirmiausia ji apreikšta Rytų išminčiams, po to Jėzaus krikšto metu, o šį sekmadienį minimas trečiasis Viešpaties šlovės apreiškimas Kanoje. Per ankstesnius du apsireiškimus Viešpaties šlovę atskleidė kiti. Betliejuje jo šlovę atskleidė išminčiai. Prie Jordano Jėzaus šlovę atskleidė Tėvo balsas ir Šventoji Dvasia kaip balandis. Kanoje pats Jėzus parodė savo šlovę. Prasideda apreiškimas, apie kurį evangelistas Jonas rašo savo prologe: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.“ Stebuklas Kanoje parodo Dievo šlovę, grindžiamą meile: „Kad jie pamatytų mano šlovę, <…>nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą“ (Jn 17, 24).

Biblijoje Dievo šlovė kartais apreiškiama įspūdingais ir pagarbią baimę keliančiais būdais. Tačiau dažnai Viešpats veikia per įprastinius žmogiškojo gyvenimo įvykius. Vestuvės Kanoje – viena iš daugelio Šventojo Rašto vietų, kur pasitelkiamas santuokos įvaizdis. Pirmajame skaitinyje Izaijas pranašauja apie dieną, kai Dievo meilė bus išgyvenama kaip santuokos džiaugsmas. Jeruzalei žadama: „Kaip džiaugiasi nuotaka jaunikis, taip tavimi džiaugsis tavasis Dievas.“ Viešpats guodžia: „Tavęs daugiau nebevadins „Paliktąja“ ir tavo šalies „Nuniokotąja“. Šiais žodžiais taikliai apibūdinta per daugelį amžių pavargusi laukti Dievo tauta. Pradėjęs viešąją tarnystę Jėzus netrukus apgailestaus dėl suvargusios minios, panašios į kaimenę be piemens. Todėl Marijos pastebėjimas „Jie nebeturi vyno“ galioja ne tik Kanos vestuvininkams, bet ir visai Dievo tautai.

Pasakojimas prasideda mus kiek trikdančiu dialogu tarp Jėzaus ir Marijos. Marijai pasakius, kad vestuvininkai pristigo vyno, Jėzus atsako: „O kas man ir tau, moterie?“ Pavadindamas savo motiną moterimi jis kreipiasi į ją kaip į naująją Evą. Marija, prašydama Jėzų veikti, duoda pradžią įvykiui, perkeisiančiam pasaulį.

Pasidavusios žalčio gundymui Evos veiksmai atvedė į nuopuolį. Marijos žodžiai veda į išganymą. Ji duoda mums svarbiausią gyvenimo kelrodį: „darykite, ką tik jis jums lieps“. Turėdamas omenyje atpirkimą Jėzus prabyla: „Dar neatėjo mano valanda“! Jis sako, kad dar neatėjo kančios, mirties ir prisikėlimo valanda.

Jėzui nurodžius vandens pripildomi šeši apsiplovimams skirti indai. Šeši yra reikšmingas skaičius. Tai vienu mažiau negu kūrimo dienų skaičius septyni. Šeši rodo stygių. Žmonijai stinga tobulumo, jį dovanoti gali tik Viešpaties buvimas. Indai buvo skirti vandeniui, vartotam apeiginiams apsiplovimams. Vanduo gali nuplauti medžiagines dėmes, tačiau nuodėmes nuskaistinti gali tik Jėzaus Kraujas.

Šioje Evangelijoje galime įžvelgti ne tik vestuvininkus linksminusį vyną, bet ir tą vyną, kuris perkeičiamas į Kristaus Kraują. Ši scena byloja apie žmoniją, dalyvaujančią Viešpaties aukoje per Eucharistiją, kur Jėzus perkeičia vyną į savo Kraują. Pirmasis stebuklas Kanoje rodo galutinę Jėzaus pergalę – prisikėlimą po nukryžiavimo. Į Jeruzalę atvykus Rytų išminčiams tenykščiai Rašto aiškintojai žinojo, kur turi gimti Mesijas, tačiau nesiejo to su savo gyvenimu. Jie liko kur buvę ir neskubėjo džiaugtis Viešpaties šlove. Erodo rūmai ir visa Jeruzalė tik „sunerimo“. Kanoje, priešingai, prasideda pasaulio perkeitimas. Jis įvyksta todėl, kad žmonės patikėjo Viešpaties žodžiu. Kanos stebuklas ypač apstulbina fariziejiško raugo rimtuolius. Jų gyvenime nėra vietos juokui ar šypsenai, jie rūsčiai pabrėžia, kad religija yra rimtas dalykas. Šie žmonės piktinasi, kad Jėzus valgo drauge su muitininkais ir nusidėjėliais. Jie vadina Jėzų rijūnu ir vyno gėrėju ir piktinasi, kad jo mokiniai nemokomi pasninkauti. Stebisi ir priešingo sukirpimo žmonės, malonumų mėgėjai. Jie mielai atsipalaiduoja, moka pailsėti, skaniai pavalgyti, mielai planuoja ir svajoja apie atostogas. Ir šie žmonės, panašiai kaip fariziejai, įsitikinę, kad gyvenimo džiaugsmas nesuderinamas su religija. Vieni renkasi džiaugsmą be religijos, o kiti tarnauja Dievui be džiaugsmo. Kanos stebuklu Jėzus įveikia perskyrą tarp prigimties ir malonės. Dievas sukūrė pasaulį, kūriniją ir pavedė žmogui viską valdyti. Dievas garbinamas ne tik maldomis, bet ir su padėka priimant jo sukurtas dovanas.

Apaštalas Paulius moko krikščionių bendruomenę, kad Viešpats ir toliau ją džiugina bei ugdo įvairiausiomis Dvasios dovanomis, duodamomis „bendram labui“. Neturime dejuoti dėl nepalankių laikų ar žmogiškųjų trūkumų. Siekime ir šiandien atpažinti, kaip Viešpats perkeičia mūsų pastangų vandenį į geriausią vyną. Dievo žodis liudija: „Visi buvome pagirdyti viena Dvasia“ (1 Kor 12, 13).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-24.pdf