Pradedame naujuosius 2013 mūsų Viešpaties metus, per kuriuos kai kam tik atsivers pirmasis gyvenimo knygos lapas, kai kam užsivers paskutinis. Atidžiau pažvelgę į gyvenimą, liekame nustebę, kad iš esmės jis yra trumpesnė ar ilgesnė akimirka. Tad dažnai klausiame, kokią prasmę galime suteikti taip greit prabėgančioms mūsų gyvenimo dienoms? Tas klausimas liečia ne tik istoriją, bet ir kiekvienos kartos bei kiekvieno žmogaus širdį. Ir jis turi atsakymą. Tas atsakymas užrašytas ant gimusio prieš du tūkstančius metų Kūdikio veido, kuris šiandien yra Gyvasis, visados prisikėlęs iš mirties. Amžinasis Dievas įžengė į mūsų istoriją ir lieka išskirtinai kaip Asmuo – Jėzus, Dievo Sūnus, tapęs žmogumi, mūsų Išganytojas, atėjęs į žemę, kad esmingai atnaujintų žmoniją ir išlaisvintų ją iš nuodėmės ir mirties, kad pakeltų žmogų į Dievo vaikų garbę. Kalėdos primena ne tik šios tiesos istorinį išsipildymą, bet ir slėpiningu bei tikrovišku būdu mums iš naujo ją dovanoja.

Įsiklausykime į džiaugsmingą žinią, kurią apaštalas Pauliaus išsakė Galatijos krikščionims šios dienos antrajame skaitinyje: „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų Įstatymui, kad atpirktų esančius Įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įvaikystę“ (Gal 4, 4–5). Šie žodžiai pasiekia istorijos šerdį ir ją apšviečia bei gelbsti, nes pradedant Viešpaties gimimo diena mus lydi laiko pilnatvė. Tad nebėra daugiau vietos liūdesiui dėl laiko, kuris bėga ir negrįžta; dabar atsivėrė erdvė beribiam pasitikėjimui Dievu, iš kurio žinome, kad esame mylimi, dėl kurio gyvename ir į kurį yra nukreiptas mūsų gyvenimas laukiant Jo galutinio sugrįžimo. Nuo tada, kai Išganytojas nužengė iš dangaus, žmogus daugiau nebėra laiko vergas; laiko, kuris nežinia kodėl praeina ir dažnai yra paženklintas triūso, liūdesio, skausmo. Žmogus yra Dievo vaikas, to Dievo, kuris įžengė į laiką, kad atpirktų laiką nuo beprasmybės, ir kuris atpirko visą žmoniją, suteikdamas jai naują gyvenimo perspektyvą – amžinąją meilę.

Šiandien, pirmąją civilinių metų dieną, mūsų dėmesys ypač krypsta ir į Mariją, Dievo Motiną. Aštuntą dieną po Jėzaus gimimo minime tą, kuri „davė pasauliui Valdovą, kuris dangų ir žemę valdo per amžius“ (šv. Mišių įžangos priegiesmis). Dar kartą grįžkime prie šv. Pauliaus žodžių: „Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters“ (Gal 4, 4). Origenas komentuoja: „Atkreipk dėmesį, juk jis nepasakė: gimė tarpininkaujant moteriai, bet – gimė iš moters.“ Ši didžiojo egzegeto ir krikščionio rašytojo įžvalgi pastaba yra svarbi: išties jei Dievo Sūnus būtų gimęs tik „tarpininkaujant“ moteriai, tada nebūtų realiai prisiėmęs mūsų prigimties; tik priimdamas „iš“ Marijos kūną, galėjo priimti ir žmogišką prigimtį. Marijos motinystė yra tikra ir visiškai žmogiška. Pasakyme „Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters“ glūdi esminė tiesa apie Jėzų kaip dieviškąjį asmenį. Jis yra Dievo Sūnus, prieš visus amžius gimęs iš Tėvo, ir drauge jis yra moters, Marijos, sūnus, gimęs konkrečiu laiku ir apibrėžtoje erdvėje. Jis yra iš Dievo ir iš Marijos. Todėl Jėzaus Motiną galima ir privaloma vadinti Dievo Motina.

Manoma, kad šis titulas, gr. Theotókos, pirmą kartą pasirodė būtent Egipto Aleksandrijos aplinkoje, kur pirmojoje trečio amžiaus pusėje ir gyveno Origenas. Tačiau Dievo Motinos titulas dogmatiškai buvo apibrėžtas tik po dviejų amžių – 431 metais Efezo Susirinkime. Theotókos, Dievo Motina: kiekvieną kartą, kai kalbame Sveika, Marija maldą, kreipiamės į Mergelę Mariją šiuo titulu, prašydami jos melsti „už mus nusidėjėlius“. Naujųjų metų pradžioje melskime Švenčiausiosios Marijos motiniškos globos mūsų tėvynei ir visam pasauliui. Jai, kuri yra įsikūnijusio Gailestingumo Motina, paveskime visas savo gyvenimiškas situacijas, į kurias tik Viešpaties malonė gali atnešti ramybę, darną, teisingumą. „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37), Marija išgirdo tai iš angelo Gabrieliaus, jai skelbusio jos dieviškąją motinystę. Marija įtikėjo ir todėl tapo palaiminta (plg. Lk 1, 45). Kas neįmanoma žmogui, tampa įmanoma tam, kuris tiki (plg. Mk 9, 23). Tad šiais Tikėjimo metais prašykime Dievo Motinos, kad ji mums išmelstų brandaus tikėjimo dovaną, kad mūsų tikėjimas, kurio norėtume ir siektume, būtų kiek galima panašesnis į jos skaidrų, nuolankų ir sykiu drąsų tikėjimą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-11.pdf