Į šį Jėzaus klausimą atsako susigėdusių mokinių tyla ir girdėta Jokūbo laiško ištrauka: „Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai. […] Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose. Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate“ (Jok 3, 16; 4, 1–2a).

Žinoma, neilgame kelyje iki Kafarnaumo mokiniai nespėjo prieiti iki karų ir žudynių. Tačiau ginčas, kuris didžiausias, veda į tai: duok laiko ir eigos, ir jis pasieks visus baisiausius kraštutinumus. Kaip svarbu blogį sustabdyti kuo ankstesnėje stadijoje: kuo daugiau jis įsibėgėja, tuo sunkiau sustoti.

Apaštalas Jokūbas ragina skirti dvi išmintis: velnišką ir dievišką. Išoriškai jos gali atrodyti panašiai, tačiau jų skirtingumas apsireiškia pagal vaisius.

Jei žmogus savo širdyje puoselėja kartų pavyduliavimą ir savanaudiškumą, tai, – sako Jokūbas, – „nėra išmintis, nužengusi iš aukštybių, bet žemiškas, gyvuliškas ir demoniškas gudrumas“ (Jok 3, 15). Tikra išmintis ir dieviškų dalykų išmanymas, – rašo vyskupas Juozapas Skvireckas Šventojo Rašo vertimo komentaruose, – „pasirodo ne iš per daug didžio noro mokyti kitus su vaidais ir ginčais, bet iš pasielgimo, sujungto su romumu, ir švento krikščioniško gyvenimo“.

Romumas – pakėlimas daugybės išbandymų ir pažeminimų – yra tikros išminties žymė. „Tas nėra išmintingas, pas ką nėra romumo, kas jo vietoje turi kartų uolumą, t. y. apsiimdamas neva ginti dievišką tiesą, religiją, pilnas yra pykčio, kieno širdyje yra nesantaikos dvasia, palinkusi prie vaidų ir ginčų.“

Tokia išmintis nėra dieviška ir neateina iš dangaus. Ji yra žemiška, kūniška ir galiausiai velniška, įkvėpta piktosios dvasios. Netikusiu uolumu ir nesantaikos dvasia apsireiškianti išmintis negali kilti iš Dievo, nes atneša pragarą: netvarką, nesantaiką, sąmyšį ir konfliktus. Tą netikrą išmintį ir jos vedamą žmogų svarbu laiku sustabdyti, kad iš bendruomenės, parapijos, Bažnyčios neliktų besiriejančių ir vieni kitus apkalbinėjančių žmonių būrys.

Nesvarbu, kad Kafarnaume mokiniai nebetęsia ginčo, kuris iš jų didžiausias. Jų širdyse jau pasėtos ir auga konkurencijos, pavydo ir priešiškumo sėklos. Jėzus negalėtų pasigirti savo mokinių imlumu. Išklausę visą Dievo Karalystės kursą, visus Jo pamokslus jie kaip pasaulio vaikai toliau žavisi titulais ir postais.

Nesulaukęs atsakymo apie mokinių pokalbį Jėzus atsisėda – tai mokytojo laikysena – ir pasišaukęs dvylika vėl kantriai juos moko.

Moko ir mus. Nes galia, turtai, aukštesnės vietos neretai sugundo ir mus – ir mes labai nuoširdžiai imame jų siekti.

Jėzus mums, Bažnyčiai, rodo idealus, kurie visiškai kitokie nei pasaulio idealai. Jis kalba apie siaurą kelią, vedantį į gyvenimą, ir paskutinę vietą kaip aukščiausią Dievo Karalystės požiūriu. Deja, labai dažnai siauras kelias ir paskutinė vieta lieka tušti ir varžomasi ne dėl jų.

Jėzus moko, kad, norėdamas būti pirmas, turi tapti visiems tarnu. Mūsų sielos priešo šūkis: „Netarnausiu!“ Kartais jis tampa ir mūsų šūkiu arba sakome: „Kodėl turėčiau?“, „Jau šitam tai niekada!“ ir pan. Jėzaus žodžiai – kaip egzortas, jie yra išlaisvinimas ir sykiu kelias į tikrąją didybę: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas“ (Mk 9, 35b). Visų. Sunkus šis žodis… „Nieko nenustosi manydamas esąs žemesnis už visus, bet daug pralaimėsi manydamas esąs aukštesnis nors už vieną“, – moko Tomas Kempietis veikale „Kristaus sekimas“.

Mums nereikia būti dideliems, kad pasidarbuotume Dievo Karalystei. Juk šioje istorijoje pagrindiniai veikėjai esame ne mes, o Dievo Dvasia. Prie Dievo Karalystės plitimo galime prisidėti ne savo didumu ir ne aukštais pasaulio titulais. Kaip tik priešingai – mažumu, nuolankumu, patarnavimu kitam, leidimu kitam būti didesniam, sėkmingesniam už tave.

Gal apaštalo ir Jėzaus mokinio paveikslas yra apkabintas vaikelis? Juk jis iš savęs nieko neturi, ko nebūtų gavęs. Svarbiausia to apkabinimo neprarasti.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-08.pdf