„Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29). Teisus buvo šv. Jonas Auksaburnis: „Puikybė yra tas povandeninis akmuo, į kurį dažnai sudūžta tie, kurie taip ilgai priešinosi pagundoms ir aistroms.“ Puikybė yra didelė mažos ir blogos dvasios iškaba: ji yra dvasios skurdumo įrodymas. Anot Evangelijos, nuolankumas – viena stipriausių dorybių, tačiau mes ją paverčiame menka vergo dorybe. Tėra labai nedaug linkusių į nuolankumą žmonių, nes paviršutiniškai atrodo, kad nuolankumas paneigia žmogaus orumą. Taip pat ir paklusnumas: mes vertiname vaikus už paklusnumą, kai jie paklūsta, neturėdami savo valios; labai retai mums rūpi, kas dedasi jų širdyse. Būti pavadintam kukliu, paklusniu, nuolankiu žmogumi šiandien yra beveik įžeidimas. Tačiau mes nebematome, kaip tai didinga, tvirta ir svarbu žmogaus gyvenime. Tikrai nusižeminęs žmogus žino tiesą apie save, ne vien tai, ką gera turi, bet taip pat ir visus savo trūkumus, nepriteklius, silpnybes ir nuodėmes.

Dažnai mūsų nuolankumas yra karikatūriškas todėl, kad mes veidmainiškai kratomės giriami, tačiau kai mus ignoruoja, primygtinai reikalaujame dėmesio. Tą pastebėjo Benediktas Spinoza sakydamas: „Žmonės, kurie atrodo labiausiai nusižeminę ir nuolankūs, dažniausiai yra patys ambicingiausi ir pavydžiausi.“ O kokia gudri yra savimeilė. Ji didžiuojasi net nusižeminimu! Tikras nuolankumas, kai suvokiame Dievo šventumą, tačiau kaip dažnai stengiamės pasijusti nuolankūs dirbtinai menkindami save. Tie, kurie mėgsta tam tikromis aplinkybėmis kalbėti apie save nužemintai, demonstruoja savo silpnybes ir negebėjimą, netiki savo žodžiais, tik nori, kad kiti susidarytų apie juos gerą nuomonę. Tai yra, anot šv. Augustino, didelė puikybė. Apgaulingas nusižeminimas: „nesu vertas šito posto, negaliu atlikti šio darbo, neturiu tam gebėjimų“. Dažnai šiose frazėse slypi tingėjimas. Tačiau dažniausiai – pasislėpusi puikybė, laukianti, kol kiti nusižemins ir maldaute maldaus teiktis užimti postą ar atlikti darbą. Išdidusis pasitiki savo jėgomis, todėl suklumpa.

Nusižeminęs pasitiki tik Dievu, visada kartodamas: „Viską galiu tame, kuris mane stiprina.“ Apgaulingas nusižeminimas to, kuris Dievui sako: „Esu nieko nevertas, darau tik bjaurystes.“ Argi manome patiksiantys Dievui, jeigu esame nieko verti? Juk esame Dievo kūrybos viršūnė, jo šedevras! Negalima savo darbų akivaizdoje iš baimės vadinti save mažais, kaip ir kurti gigantiškus nepamatuotus planus. Nusižeminęs žmogus žino savo gebėjimus ir savo trūkumus, savo vertę, savo rezultatus, kadangi jis pasitiki Dievu. Be Tavęs, Viešpatie, esu niekas, su Tavimi – viskas. Tikrai nusižeminęs ne neigia, neatmeta jokios Dievo dovanos; jis puikiai supranta savo atsakomybę už gautuosius talentus. Jis gerai žino, jog viską, ką turi, yra gavęs iš Dievo. „Nusižeminimas yra menas būti tiksliai savoje vietoje“, – sako rusų teologas Jevdokimovas.

„Raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai“ (Rom 12, 3), – sako apaštalas Paulius. Šventųjų nuolankumas kyla ne vien iš savo nuodėmių pažinimo, nes kiekvienas nusidėjėlis gali atnešti Dievui savo sudužusią atgailaujančią širdį, ir vieno Viešpaties atleidimo žodžio užteks sunaikinti visam praeities ir ateities blogiui. Šventųjų nuolankumas yra dėl Dievo garbės, didybės ir grožio. Nuolankumas atsiranda dėl įsisąmoninto pajautimo, koks Dievas yra šventas, koks tobulas, kokia nuostabi jo meilė mums, koks jis mums gailestingas, jo akivaizdoje belieka tik suklupti, dėkinga ir mylinčia širdimi šlovinti Viešpatį ir džiaugtis. „Nusižeminimas – tai sielos akys, kurios parodo žmogui jo būklę ir padėtį, kurioje jis yra“, – sako šv. Albertas. Jeigu pripažįstame savo klaidas, savo nuopuolius, galiausiai savo nuodėmes – štai tikrasis nusižeminimas, kuris susijungia su Dievo gailestingumu.

Argi nepajuntame nuolankumo, kai kas nors mus myli visiškai nepelnytai? Mes žinome, kad meilės negalima niekaip nusipelnyti, nupirkti, išreikalauti, įsigyti. Idant taptume nusižeminę, būtina mylėti. Būtent tai darė Jėzus. Meilė skatino Jėzų keliauti Palestinos keliais, ieškoti nusidėjėlių, ligonių, kenčiančiųjų. Ta pati meilė atvedė Jėzų ant Golgotos kalno. Tikroji meilė yra nusižeminusi. Įsimylėti reiškia nusižeminti, išeiti iš savęs ir pasilenkti prie artimo. Nusižeminimas – mylėti nesitikint dėkingumo. Nusižeminęs žmogus nepretenduoja į Dievo vietą, nenori būti kaip Dievas, nelaiko savęs supermenu ar herojumi. Nusižeminimas galų gale reikalauja, kad vertintume bei gerbtume savo artimą, pripažintume jo Dievo dovanas ir mielai jam užleistume pirmenybę. „Nusižeminimas tobulina mūsų santykius su Dievu, o ramumas bei meilingumas – su artimaisiais“, – moko šv. Pranciškus Salezietis.

Išpuikęs žmogus kitiems jaučia panieką, visą garbę nori turėti vienas, o nusižeminęs tinkamai vertina bei nuoširdžiai gerbia kitus. Apaštalas Paulius įspėja: „Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų“ (Fil 2, 3–4).

Nusižeminimas mus moko mielai bendrauti su paprastais žmonėmis, jų nesigėdinti ir neniekinti. Taip elgėsi Išganytojas. Jis ypač mėgo bendrauti su beturčiais ir paniekintais, nes jie greičiau prisideda prie Dievo karalystės ir labiausiai reikalingi paguodos. „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai“ (1 Kor 13, 4–6).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-07.pdf