Didžiąją savaitę apmąstėme paskutiniuosius žemiškojo Jėzaus gyvenimo momentus. Įsitikinome jo mirties tikrumu. Jis buvo žiauriai nuplaktas ir prikaltas prie kryžiaus; negana to, vienas kareivis ietimi pervėrė jo šoną. Šiemet daugeliui žmonių tą žiaurią tikrovę padėjo suvokti Melo Gibsono filmas. Mirtis buvo tokia akivaizdi, kad „pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus” moterys atėjo prie kapo su tepalais patepti mirusio Jėzaus kūno. Tačiau kapas buvo tuščias.

Velykų sekmadienį Žodžio liturgija sutelkta į Kristaus prisikėlimą, joje nėra įprastinių Senojo Testamento skaitinių. Kadangi Jėzus įvykdė tai, ką skelbė Raštai, Bažnyčiai nebėra reikalo grįžti prie senųjų tekstų. Nuo Velykų iki Sekminių pirmasis skaitinys parenkamas iš Apaštalų darbų knygos. Tai sena IV a. siekianti tradicija. Pirmasis skaitinys mums byloja, kad mūsų tikėjimas Kristaus prisikėlimu paremtas apaštalų liudijimu. Bažnyčia taip tvirtai grindžia savo tikėjimą šiuo liudijimu, kad niekuomet nepatvirtino specialios tikėjimo Kristaus prisikėlimu dogmos.

Šiandien Jėzaus prisikėlimą liudija apaštalų būrio vyresnysis – Petras. Apaštalų darbų knyga yra tarsi Luko evangelijos tęsinys. Jas vienija tas pats autorius, evangelistas Lukas, ir adresatas – Teofilis. Kaip rūpestingas istorikas, Lukas evangelijoje aprašo Jėzaus gimimą, o Apaštalų darbuose – Bažnyčios atsiradimą. Lukas ne kartą pabrėžia apaštalų liudijimo galią. Šioje ištraukoje aprašoma, kaip apaštalas Petras pirmąkart peržengia pagonio namų slenkstį. Pasak Apaštalų darbų knygos, šimtininkas Kornelijus buvo maldingas ir dosniai išmaldą dalijęs žmogus. Jis simpatizavo judaizmui, tačiau nebuvo apipjaustytas prozelitas, besilaikantis Mozės įstatymo. Petro kalba jo namuose yra Evangelijos santrauka. Kreipdamasis į pagonių auditoriją, apaštalas Petras akcentuoja visai ką kitą, negu kalbėdamas žydams Jeruzalėje ir įrodinėdamas jiems, kad Jėzuje įgyvendinti Rašto pažadai. Petras ypač pabrėžia savo, kaip liudytojo, statusą. Apaštalai patys matė, „kaip jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas”. Ypač svarbu, kad apaštalai gali paliudyti Jėzaus gyvenimą po prisikėlimo: „valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių”. Petras yra vienas iš tų nedaugelio liudytojų. Jiems patikėta misija skelbti, kad Jėzus „yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas”. Ketinantiems pasikrikštyti ir įsijungti į Bažnyčią Petras priduria, kad tasai Teisėjas drauge atleidžia nuodėmes.

Evangelijose pasakojama apie Najino našlės sūnaus, Jajiro dukros ir Lozoriaus prikėlimą iš numirusių. Matas rašo, kad Jėzaus mirties momentu „daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių” (Mt 27, 52). Tačiau šie prikeltieji išliko pavaldūs žmogiškiesiems įstatymams ir, atėjus laikui, turėjo iš naujo mirti. Jie yra mūsų šiandien švenčiamo Jėzaus prisikėlimo ženklai. Jėzaus prisikėlimas visai kitoks negu Lozoriaus ar Jajiro dukros.

Kristus pirmutinis ir vienintelis peržengė mirties slenkstį ir vėl tapo gyvas. Jis nepatenkino mūsų smalsumo ir nepapasakojo, kaip tai įvyko. Tačiau Jėzus perteikė mums svarbesnį dalyką. Jis paaiškino mirties prasmę, parodė, kad mirties nereikia bijoti: ji atveria vartus į naują kūriniją. Šv. Pranciškus Asyžietis nepabūgo apdainuoti „sesę kūno mirtį”.

Apaštalų tikrumas dėl Kristaus prisikėlimo grindžiamas dvejopa patirtimi, išgyvenama dviem etapais. Šokiruojantis tuščio kapo vaizdas atvėrė jiems akis ir leido suvokti Raštų prasmę. Vėlesni Jėzaus pasirodymai pateikė apčiuopiamą įrodymą, kad jis yra gyvas. Nors apaštalai dar neįstengė iki galo suvokti jo pašlovinimo slėpinio, tačiau įsitikino, kad prisikėlusiojo kūnas buvo tas pats, kuris pradingo iš kapo, nes jame buvo kančios žymės. Šios abi patirtys viena kitą papildė. Šis absoliutus tikrumas leido apaštalams liudyti iki kraujo praliejimo.

Po Marijos Magdalietės pranešimo prie kapo nuskuba Petras ir Jonas. Veikiausiai jie nakvojo tuose pačiuose namuose. Evangelijoje šie apaštalai drauge minimi ir drauge veikia. Jie abu buvo atsimainymo ant Taboro kalno liudininkai. Ši patirtis padėjo jiems suvokti Velykų ryto įvykį. Jonas jaunesnis ir bėga greičiau, tačiau iš pagarbos palaukia Petro ir leidžia šiam pirmam įeiti į kapo rūsį. Reikšminga tai, kad apaštalai šį momentą būna dviese: pagal žydų įstatymą faktui paliudyti būtini bent du liudytojai (plg. Jn 8, 17).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0406/406hom1.html