Autorius: KUN. DR. K. SCHULER 

Po Jėzaus įžengimo į dangų, kai Lukas rašė savo Evangeliją, jaunoji Bažnyčia sprendė vis naujas ir gana sudėtingas problemas.

Kai kur imta blaiviau žiūrėti į greitai lauktą antrąjį Kristaus atėjimą. Izraelis, kaip tauta, neatsivertė. Užtat misijos pagonių pasaulyje buvo sėkmingos. Visur kūrėsi naujos bendruomenės, bet tai dar nebuvo pasaulinio masto judėjimas. Krikščionys santykinai sudarė tik nedidelę imperijos gyventojų dalį. Ir tąsyk, kaip ir dabar, buvo reikalingas padrąsinantis paguodos žodis: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!” Be to, ir nebuvo taip žadėta, kad pasaulis greit bus jūsų, o tik sakoma, jog jūs privalote būti žemės druska, pasaulio šviesa ir miestas, pastatytas ant kalno (plg. Mt 5, 13 ir t.). Toks yra uždavinys, o sėkmė – kaip tos druskos: patiekaluose jos nematyti.

Pirmuosius metus po Kristaus žengimo į dangų bendruomenė gyveno greito Jo sugrįžimo viltimi: Viešpats nedelsia, Jis greit sugrįš vėl. O metai bėgo ir bėgo. Paaiškėjo, kad Viešpats nepasakė „nei dienos, nei valandos”. Bet ar galima nustoti laukus? Jokiu būdu ne! Žmogaus sūnus gali ateiti ir antrosios, ir trečiosios sargybos metu, o gal apskritai tąnakt gali negrįžti… Budėjimas tampa pagrindine krikščionio laikysena. Be abejonės, ateis diena, kai Viešpats pasirodys visoje savo garbėje ir didybėje. Betgi yra ir kitų Jo atėjimo būdų. Pirmutinis – tai Viešpaties atėjimas kiekvieno krikščionio mirties valandą. Tai ne garsus, visų girdimas įvykis, o tylus pasibeldimas į duris. Tai tarytum vagies atėjimas naktį. Jis negrobia turto, o išsineša patį žmogų. Ar ne todėl šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė meldėsi: „Ateik, Viešpatie, ir pasivok mane nejučiomis; aš pasiruošusi…”

Kitas klausimas: kas atsitinka tiems, kurie miršta prieš antrąjį Viešpaties atėjimą? Ar reikės jiems laukti pragaruose, iki ateis ta ketvirtoji naktinė pamaina? Ne, jie iškart po mirties eina į dangiškosios puotos menę. Jie ten patirs, koks yra Jahvė – Dievas mums. Jėzus atėjo pas mus „kaip tas, kuris patarnauja” (Lk 22, 27). Tokia gyvenimo danguje esmė, tiesiog neįtikėtina: „Iš tiesų sakau jums: jis susijuos, susisodins juos prie stalo ir, eidamas aplinkui, patarnaus jiems” (37).

Kad įspėtų, jog reikia budėti, Jėzus į pasakojimo avansceną įveda ištikimo ir sumanaus užvaizdo personažą. Kartais jis vadinamas šeimininku, o kartais tarnu. Neveltui Petrui topteli mintis: „Viešpatie, ar šį palyginimą pasakei tik mums, ar visiems?” Beje, budėti, laukti Viešpaties pašauktas kiekvienas. Tačiau tie, kuriems skirta būti tiesioginiais namų užvaizdais, ar ne jie turi didesnę pareigą budėti?

Šis klausimas atspindi jau kitą poapaštalinių laikų problemą. Bažnyčiai reikėjo persiorientuoti ilgesniam laukimo laikotarpiui. Todėl prireikė naujų atitinkamų struktūrų. Pagrindinė struktūra, beje, liko nuo apaštalų laikų. Buvo Bažnyčios tarnystė ir tie, kurie ėjo tos tarnystės pareigas. Taip radosi vadinamoji dvasininkija. Taigi yra dvasininkai ir pasauliečiai. Ar tie dvasininkai yra artimesni Dievui vien dėl to, kad žemėje užima ypatingą vietą? Todėl Petro klausimas yra labai logiškas: „ar šitai, Viešpatie, kalbi tik mums, ar visiems?” Beje, šis klausimas labai dažnas ir aktualus mūsų laikais.

Jėzaus atsakymas yra ir „taip”, ir „ne”. „Taip”, nes egzistuoja pareigybės. Tarp kitų pareigų ir pareiga budėti. Vyskupai įpareigoti prižiūrėti. Yra ir tarnaujanti kunigystė. Tai žmonės, skirti „vadovauti šeimynai ir deramu laiku ją maitinti”. Tų tarnų išmėginimas – jų elgesys per tą laiką, kol negrįžęs šeimininkas. Gal jie naudojosi savo tarnyste, kad laimėtų sau asmeninės naudos, gal savo autoritetą naudojo žmonėms pavergti? Gal turėjo pagundą „mušti tarnus bei tarnaites, valgyti gerti ir girtuokliauti”? Tuomet tarnystė, užuot buvusi nuopelnas, taps pasmerkimu. Bausmė griežta ir žiauri: jie bus smarkiai nuplakti, jiems atiteks „neištikimųjų likimas”. Keičiantis laikams, keitėsi įvaizdžiai, bet mintis liko ta pati. Dantė savo amžininkams vaizdingai aprašė skaistyklos ir pragaro ratus.

Galop ar ne visi vienodai yra Dievo tarnai ir tarnaitės? Ar ne visi vienodai pašaukti tarnauti ir yra atsakingi už savo pašaukimą? Dievo teisme nedaug teturės reikšmės šventimai, specialios užduotys Dievo Karalystės kūrimo darbe, o tik atsakymas į klausimą: ką esi padaręs užimdamas tam tikrą padėtį visuomenėje, turėdamas žinių ir galių? Galios ir tokia nuostata: laimingas tarnas, kuriam mažai tebuvo duota, nes iš jo mažai bus ir pareikalauta. Šiandien dažnai cituojama šventojo Augustino frazė: „Tai, kad aš esu vyskupas, gąsdina mane. O tai, kad aš esu drauge su jumis krikščionis, mane guodžia”.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9813-14/813-14hom3.html