Po prisikėlimo iš numirusių Jėzus dar 40 dienų buvo su apaštalais ir savo mokiniais, kad išsklaidytų visas abejones Jo prisikėlimu iš numirusių, kad savo mokinius padarytų Dievo karalystės žemėje liudininkais ir Gerosios Naujienos skelbėjais. Juk Kristaus misija žemėje buvo atskleisti begalinę Dievo meilę žmogui jį atperkant Dievo Sūnaus kančia ir mirtimi. Tuo Jėzus mums dovanojo gyvenimą po mirties. Visa tai skirta tam, kad ir mes pasiektume laimingą amžinybę Viešpatyje. Kad šį tikslą pasiektume, ir mes turime ne žiūrėti į dangų galvas užvertę, bet jo siekti atsiversdami, atleisdami artimui jo kaltes, gyvendami pagal Dievo įsakymus.

Kartais atrodo, jog galėtume atvirai pasakyti: negi Kristus negalėjo pasilikti žemėje? Vos prisikėlęs iš numirusių, argi negalėjo fiziškai pasilikti tarp mūsų? Argi nebūtų nuostabu, jei galėtume gyvai su Jėzumi pasitarti, Jam pasiguosti, Jo pagalbos paprašyti? Atsakymas į šiuos klausimus yra tai, kad Kristus, įžengęs į dangų, yra amžinai su mumis. Jo buvimas jau neapribotas teritorija ir laiku, Jis dabar yra tarp mūsų visame pasaulyje, kiekvienoje bažnyčioje, kiekviename tabernakulyje, Jis gali pasiekti kiekvieną iš mūsų, ateiti į kiekvieno širdį. Kristaus įžengimas į dangų neturi mūsų nuliūdinti, lyg kad būtume likę šioje žemėje vieni. Priešingai, Jėzus yra tarp mūsų Eucharistijoje, Dievo žodyje, Šventosios Dvasios veikime, todėl su viltimi pristatome Jėzui savo kasdienius vargus ir nesėkmes, ligas ir skausmus. Tikėjimu į Atpirkėją esame Jo guodžiami, suraminami ir sustiprinami.

Kristaus dangun žengimo šventė yra nuoširdus kvietimas pakelti savo žvilgsnį nuo daiktų aukštyn į dangų, į amžinąsias vertybes, į ten, kur viešpatauja Dievo valia. Kaip sako apaštalas Paulius, „jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje“ (Kol 3, 1–3). Apaštalas nori pasakyti, kad mes, rūpindamiesi žemiškais reikalais, neužmirštume dvasinių vertybių. Kad, gyvendami Evangelijos dvasia, būtume atsakingi už dvasinį – dorinį pasaulio tobulėjimą. Kad, žvelgdami į dangų, gebėtume žemėje visa atnaujinti Kristuje. Privalome išeiti iš sąstingio žiūrėdami į dangų, iš tingumo, iš baimių ir neryžtingumo, iš tikėjimo stygiaus ir mūsų nuopuolių. Kristus nori, kad būtume Jo liudininkais, praktikuotume tai, ką jis praktikavo guosdamas nelaimių ištiktuosius, išlaisvindamas iš nuodėmių, parodydamas solidarumą su kenčiančiaisiais. Žiūrėti aukštyn reiškia žiūrėti ne į išorę, bet į dvasingumą. Reiškia mažiau išlaidavimo, daugiau gailestingumo; mažiau abejingumo, daugiau pareigingumo; mažiau egoizmo ir daugiau altruizmo; mažiau kalbų ir kritikos, o daugiau veiklos; mažiau pramogų, daugiau pagalbos ir tarnavimo kitiems; mažiau neapykantos, daugiau gerų darbų. Įžengimas į dangų yra mūsų gyvenimo tikslas, kiekvienos mūsų gyvenimo dienos tikslas.

Kai sakome, kad Dievas yra danguje, tai reiškia, kad dangus yra tenai, kur yra Dievas. Kai sakome, kad kuris nors žmogus tikrai nuėjo į dangų, tai reiškia, kad šitas žmogus gyveno ir gyvena su Dievu.

Mes savyje nešiojamės dangaus ar pragaro pradmenis, kiekvienu darbu ir net žodžiu kuriame savyje ar aplink save dangų ar pragarą, per mus aplink darosi gražus dangus arba juodas pragaras, iš mūsų išteka arba pragariškai karti tulžis, arba skleidžiasi dangaus žiedai.

Tad dangus yra ten, kur yra Dievas. Mūsų akys mato aukštus namus, aukštus medžius, aukštus kalnus, aukščiau kalnų mato žvaigždes, o aukščiau žvaigždžių jau nemato nieko, ir būtent ten žmogaus vaizduotė nukelia dangų, Dievo ir jo šventųjų buveinę, todėl ir Kristaus žengimą į dangų vaizduojamės kaip jo persikėlimą į tuos žvaigždėtus plotus. Iš tikrųjų dangaus ten nėra, kur mūsų vaizduotė jį nukėlė: jis ten, kur nei akis negali pamatyti, nei ausis išgirsti, nei širdis pajausti, dangus yra dvasinėse plotmėse, apie kurias gali sužinoti tik tikėjimo apšviestas protas, nes tik dvasia supranta dvasinius dalykus. Lozoriaus prikėlimo iš numirusių istorijos kulminacija yra Jėzaus žodžiai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 25–26). Ten, kur yra bendrystė su Kristumi, ten yra prisikėlimas, čia ir dabar. Visur, kur tik žmogus įžengia į Kristaus asmenį, jis žengia į amžinojo gyvenimo erdvę. Žmogus, esantis Kristuje, yra gyvenime, yra gyvas ir galutinai nemirtingas.

Pats Kristus yra rojus, šviesa, tyras vanduo, tikroji ramybė, į ką krypsta žmogaus širdis. Kaip apaštalas Jonas, tas mylimasis Jėzaus mokinys, ilsisi prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės, taip mylėdamas ir tikėdamas krikščionis glaudžiasi prie Jėzaus Kristaus ir yra Dievo prieglobstyje – rojuje.

Kristaus žengimas į dangų mums labai reikalingas. Pirmiausia jis mums parodo kelią ir suteikia vilties pasiekti šį kelionės tikslą. Tad Kristaus žengimas į dangų pašalina visas abejones ir skatina eiti paskui jį. Antra, Kristus užtaria mus pas dangiškąjį Tėvą ir suteikia reikalingos pagalbos gyvenimo keleiviams. Trečia, traukia mūsų širdis paskui save į dangų, nes ten, kur mūsų lobis, ten yra ir mūsų širdis. Apaštalas Paulius sako: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje“ (Kol 3, 1).

Prabėgus šešeriems metams po karo buvo atstatytas vienas Saksonijos miestelis. Tarp visų atstatytų tiltų, namų, kelių ir aikščių buvo atstatyta ir parapijos bažnyčia. Didžiajame bažnyčios altoriuje anksčiau čia stovėjo didžiulė prisikėlusio Kristaus statula. Tačiau ji buvo subombarduota. Gyventojai perrinko visus bažnyčios griuvėsius po gabalėlį ir iš jų vėl sudėjo statulą. Tačiau kad ir kaip kruopščiai jie ieškojo, Kristaus statulai trūko rankų. Miestelio gyventojai vis dėlto pastatė Kristaus statulą didžiajame altoriuje ir apačioje parašė. „Dabar, Viešpatie, mūsų rankos yra Tavo rankos.“

Taip, mieli tikintieji, Kristui įžengus į dangų, mes turime didžiulę užduotį: būti kitiems Kristaus rankomis iki pasaulio pabaigos!

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-04.pdf