Įprasta, jog mes, norėdami išgyventi, valgome maistą, geriame vandenį, kvėpuojame oru. Visa tai mūsų kūnui duoda jėgų. Tačiau mūsų kūnas po kelių dešimčių metų pasensta, jį apninka ligos, ir žmogus galiausiai miršta. Niekam iš žmonių nepavyko nugalėti senėjimo ir mirties. Šią tiesą gerai suprasdama viena motina savo vaikui, sakiusiam, jog jis nenori mirti, kalbėjo apie Kristų, palikusį mums amžinojo gyvenimo sakramentus, Eucharistinę duoną, kurios dėka po mirties žmonės atgis nauju kūnu amžinajam gyvenimui. Motina sakė, jog tai nėra įprasta duona, kurią mes valgome namie. Ji nusivedė mažylį į bažnyčią ir parodė, kaip žmonės Komunijos metu priima Kristų į savo širdį. Ši motina savais žodžiais paaiškino vaikui tai, ko mokė Jėzus Kristus Kafarnaume prie Genezareto ežero kranto. Ten buvo prisirinkę daug žydų. Neseniai Jėzus buvo tūkstančius jų pamaitinęs, padaugindamas duonos ir žuvų. Gal žydai manė, jog Kristus visada jiems už dyką duos sočiai prisivalgyti duonos. Jie buvo pasiryžę Jį paskelbti net Karaliumi. Tačiau Jėzus nenorėjo dauginti duonos, nenorėjo žmonių išlaisvinti nuo darbo. Jis paskelbė turįs kitokios duonos, kurios dar nieks nėra valgęs. Tai stebuklinga duona: „Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“ (Jn 6, 33). Tai išgirdę žydai labai nudžiugo ir ėmė „prašyti: Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“ (Jn 6, 34). Mat jiems atrodė, jog tokios duonos dėka nereikės ne tik dirbti, bet ir mirti. Tačiau kai Jėzus pasakė: „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę. Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ (Jn 6, 51–59). Žydai to niekaip negalėjo suprasti. Dingo jų visas entuziazmas ir susidomėjimas Jėzumi. Jie daugiau nebeprašė tos duonos, tik murmėjo eidami šalin.

Brangūs dieviškojo Žodžio klausytojai! Greičiausiai jums teko girdėti apie gyvybės draudimą. Gimus kūdikiui tėvai nedelsdami mažylį apdraudžia ir, kasmet mokėdami draudimui skirtus pinigus, iki vaiko pilnametystės sutaupo apvalią sumą pinigų. Panašiai yra ir su prisikėlimu iš numirusiųjų. Mes kažką turime gyvenime padaryti, kad gautume amžinąjį dangiškąjį užmokestį. Pirmiausia – maitintis amžinybę teikiančia duona, kuri į mūsų širdis atneša patį Kristų. Šventoji Komunija mums yra amžinojo gyvenimo garantas. Kas nuoširdžiai susitaiko per Atgailos sakramentą su Viešpačiu, deda pastangas tobulėti ir dažnai priima šv. Komuniją, tas tampa labai artimas Jėzaus bičiulis. Jis nori gyventi mumyse. Mes labai bijome įvairių svetimkūnių savo organizme, visokių nuodų, bakterijų, virusų, nes jie silpnina mūsų sveikatą ir net mus žudo. Eucharistinė duona yra mūsų kūnui ir sielai gyvybę teikiantis maistas. Sekmadienis – Viešpaties diena. Mūsų pirmoji pareiga – rasti laiko Dievui. Ar ne to moko rengiantis pirmajai Komunijai? Sekmadienio Mišios labai dažnai sukelia konfliktų šeimoje. Šiandienos visuomenė pateikia tiek įvairių galimybių, kad dalyvauti Mišiose darosi vis sunkiau. Kas darytina šeimoje?

Visų pirma reikia gero tėvų pavyzdžio, džiaugsmingo dalyvavimo, o ne tik sauso pareigos atlikimo. Mišios turi būti tikėjimo maitinimas Eucharistija ir Dievo Žodžiu, priklausymo krikščioniškai bendruomenei išraiška ir viešai išpažįstamo tikėjimo ženklas.

Svarbu, kad tėvai ateitų į Mišias su mažais vaikais. Daugelio nuomone, tik tie laikosi sekmadienio Mišių praktikos, kurie ją perėmė iš savo šeimos. Su paaugusiais vaikais, kurie nenori eiti į Mišias, nereikia nei konfliktuoti, nei neprotingai jiems nuolaidžiauti. Geriausia – motyvuotas paraginimas, ypač reikšmingomis dienomis. Jei vaikai teisinasi, kad Mišios jiems „nieko neduoda“, „yra nereikalingos“, tėvai gali pripažindami sunkumus išdėstyti, kokią svarbą asmeniškai jiems turi sekmadienio Eucharistija. Nors ir ne visi šeimos nariai dalyvauja Mišiose, vis tiek šeimoje turi vyrauti sekmadieninė nuotaika: poilsis, šventiškumas, bendravimas, malda. Šv. Don Bosko yra pasakęs: „Jeigu norite padaryti darbą, labiausiai Dievui priimtiną, labiausiai veiksmingą nugalint pagundas ir ištveriant gerume, tai dažnai artinkitės prie šv. Komunijos.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-07.pdf