Senajame Testamente, Dievas bando žmogų tam, kad galėtų pažinti jo širdį, kad galėtų žinoti, kas yra jo sielos gelmėje. Pakartotame Įstatyme Mozė bylojo savo tautai: „Atsimink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė VIEŠPATS, tavo Dievas, per tuos keturiasdešimt metų dykumoje, idant padarytų tave nuolankų, bandydamas sužinoti, kas bus tavo širdyje, ar tu laikysiesi jo įsakymų, ar ne“. Taigi Dievas išmėgina Abraomą, kad galėtų pažinti ir atskleisti tiesą apie jo širdį. Visas Abraomo gyvenimas buvo pažymėtas nuolatiniu peržengimu savęs ir neprisirišimu nei prie krašto, nei prie gimtų namų ar artimųjų. Jo žvilgsnis ir ausis buvo nuolat nukreipti į Dievą. Po savo tėvo mirties, Abraomas, Dievui paliepus, palieka savo kraštą, gimines ir savo tėvo namus ir iškeliauja į kraštą, kurį Dievas pažadėjo jam parodyti. Jis jau buvo sulaukęs šimto metų, kai jam gimė Dievo pažadėtas sūnus Izaokas.

Ir štai nespėjus Abraomui deramai pasidžiaugti savo sūnumi, jis vėl išmėginamas. Tik šįkart jis prašo tai, kas jam brangiausia – paaukoti savo kūno vaisių, savo vienturtį, mylimą sūnų. Dievas prašo Abraomo paaukoti tai, kas liečia jo giliausią savasties dalį – paaukoti Dievo pažadą, tai yra savo sūnų per kurį Dievas pažadėjo palaiminti visas tautas ir tuo būdu atsižadėti savo tėvystės.

Kodėl šiame tekste kelionė į Dievo nurodytą kalną yra tiek ištęsta laike ? Supraskime, kad Abraomo išbandymas – tai visų pirma ne tiek savo vienturčio sūnaus auka, kiek ilga ir skausminga kelionė į ten, kur turės būti paaukota tai, kas jam brangiausia. Ši ilga nesibaigianti kelionė suteikia tekstui ypatingą įtampą. Dievas yra tas, kuris nuolat trukdo, žadina, įsiveržia į žmogaus gyvenimą, trokšdamas jį išvaduoti nuo visų dalykų, kurie laiko jį pririštą. Tačiau Dievas visuomet rizikuoja, kad žmonės, kuriuos jis nori išmėginti, gali nuo jo nusisukti ir nebeklausyti jo balso. Kodėl ? O gi, todėl, kad paprasčiausiai galėtų turėti ramų, sotų, patogų, be rūpesčių gyvenimą: ir kuriam galui klausyti to Dievo balso, jei jis nuolat mane trukdo ir vargina ? Abraomas yra įsiklausantis ir paklūstantis Dievo valiai. Jis gyveno nuolat atsigręžęs į Dievą. Tad nieko nuostabaus, kad pasakojimo pradžioje, į Dievo kreipinį Abraomas atsiliepia: „Aš čia“. Tai yra, aš esu tikrai tas, kurio vardas ištartas ir esu pasiruošęs daryti visa, kas bus pasakyta. Ir ką gi Dievas sako Abraomui, ko prašo ? „ Imk savo sūnų, savo vienturtį, tą kurį myli, Izaoką, eik ir paaukok jį kaip deginamąją auką viename kalne, kurį tau nurodysiu“. Kitaip tariant, paaukok tą, kurį myli labiau už viską pasaulyje, tą kurį tau dovanojo pats Dievas ir ant kurio ilsisi visa tavo viltis. Dievas prašo paaukoti ir šią paskutinę viltį. Galime visiškai pagrįstai paklausti: Ar Dievas, kuris duoda naują gyvybę, gali bet kada vėl ją atsiimti vien tik tam, kad galėtų ištirti Abraomo ištikimybę Jam ? Ar sūnus, kurį Dievas davė Abraomui turi mirti ? Šis tekstas bandys atsakyti į šiuos ir kitus klausimus.

Visas šis pasakojimas persunktas kelionės dvasios. Abraomo išbandymas prasideda šia kelione. Dar tiksliau, auka ir yra ši kelionė. Vieta į kurią Abraomas turi eiti nėra jam žinoma iš anksto. Tai vieta į kurią kelią žino kažkas kitas, tai yra Dievas, ir jis ją parodys tinkamu metu. Eiti į vietą, kurios nepažįsti iš anksto, eiti keliu, kurio nežinai, tai ir yra Dievo kelias, tai kelias Dievop. Ši kelionė gali būti labai skausminga ir sunki, gal net žmogiškai žiūrint neįmanoma, bet jis supranta, kad tai gyvybiškai svarbu. Jis žino, kad kelias, kuriuo jį veda Dievas turi savo tikslą ir kurio prasmė atsiskleis tik šio kelio pabaigoje. Abraomas ryžtasi eiti šiuo nežinomybės keliu. Prasideda ilga ir skausminga kelionė. Tik trečią dieną Abraomas pakėlė akis ir iš tolo pamatė tą vietą. Jau trys dienos ir naktys kaip jie keliauja kartu. Jie jau toli nuo namų, bet Abraomas tik dabar ir tik iš tolo pamato kalną, į kurį dar turės keliauti. Ši drama mums atskleidžiama per Abraomo žvilgsnį. Ir ką gi Abraomas mato ? Jis ką tik pamatė vietą, tiksliau kalną, į kurį turės užkopti. O dabar jis žvelgia į savo sūnų po aukojimui skirtu malkų svoriu. Jis mato tą, kuris turės būti paaukotas. Ši ilga kelionė tai ilgas besitęsiantis laike Abraomo išbandymas. Tai nerimo ir augančios įtampos laikas.

Palikus tarnus ir asilą prasideda skausmingiausia kelionės dalis pažymėta vienišumo. Nuo šiol Abraomas turi keliauti vienas su savo mylimu sūnumi. Pagaliau, šios ilgos kelionės metu, Izaokas išdrįsta užkalbinti savo tėvą: „Mano tėve“ „Aš čia, mano sūnau“, atsiliepė šis. Jis tarė: „Ugnies ir malkų yra, bet kurgi avis deginamajai aukai ?“. Abraomas atsakė: „Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai, mano sūnau“. Abraomas visa savo būtimi, kūnu ir siela, yra čia ir dabar sūnaus aukoje ir į jo klausimą atsiliepia taip, kaip jis atsiliepė Dievui: „Aš čia“. Tarp Dievo, Abraomo ir Izaoko sklando klausimas. Dievas laukia, norėdamas sužinoti, kaip elgsis Abraomas su savo sūnumi. Izaokas ieško avinėlio aukai. Jis ieško pačio savęs. Abraomas laukia, norėdamas sužinoti, ką darys Dievas. Jei Abraomas iš anksto būtų žinojęs, kad Dievas jam neleis paaukoti sūnaus, tai būtų buvusi paprasčiausia komedija. Ne, Abraomas yra išskirtinis žmogus, jis žino, kad Dievas jį bando, ir jis palieka jam visišką laisvę veikti. Jis palieka Dievui galimybę sustabdyti įvykių eigą, tarsi paskutinį žodį, tačiau jis yra pasiruošęs, jei reikės paaukoti tai, kas jam brangiausia.

Izaokui, kuris nemato ir klausia, Abraomas atsako stebinančiu būdu, nurodydamas į Dievo žvilgsnį. Dievas mato avinėlį aukai, mano sūnau. Jis žino ir jis numatys visa, ko reikia. Abraomas pakeitė savo tėvo žvilgsnį ir Dievo žvilgsnį. Nuo šiol į viską jis žvelgs Dievo akimis. Jis neatsisako savo tėvystės, bet ją laiko Dievo žvilgsnyje. Tarp Abraomo ir Izaoko yra tarsi tylus, slėpiningas abipusis susitikimas. Izaokas turbūt nujautė, kad jis ir bus aukos avinėlis ir jis paklūsta. Abu nusprendžia tverti šį išbandymą iki galo, atliekant tai, kas turi būti padaryta. Tačiau klausimas lyg sunkus akmuo tvyro ore: ar duotas Dievo sūnus turės mirti, ar ne ? Galiausiai pasakotojas mums nupiešia aukojimo ikoną. Abraomas pastato altorių, sudeda malkas, o tarp jų paguldo Izaoką. Izaokas randasi viduryje apsuptas altoriaus ir malkų. Abraomas ištiesia ranką, pakelia peilį, ir šią akimirką jis išgirsta Dievo balsą: „Nekelk rankos prieš berniuką [….] Dabar žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienturtį sūnų“ ir išbandymas baigiasi…

Šis išbandymas – tai meilės išbandymas. Dievas, prašydamas Abraomo paaukoti savo mylimąjį sūnų išbando šią Abraomo meilę. Vis gi, pabaigoje kalba eina ne apie meilę, bet apie pagarbią Dievo baimę. Kas gi ta pagarbi Dievo baimė ? Senajame Testamente, žmogus pagarbiai bijantis Dievo, yra tas, kuris netrokšta pasigrobti kitų žmonių gyvenimo. Jis suvokia esąs kūrinys, o ne Dievas. Jis supranta, kad visa, ką jis turi yra Dievo dovana, kad jis kaip ir kiti žmonės gauna gyvybės alsavimo iš Jo. Neturintis pagarbios Dievo baimės žmogus laiko save pasaulio viešpačiu ir todėl išnaudoja ir engia kitus. Jis nesuvokia, kad jo ir kitų jį supančių žmonių gyvenimas, yra Dievo dovana. Dievas mus moko mylėti kitą jo nepasisavinant, žvelgti į kitą žmogų žvilgsniu, kuris išlaisvina ir leidžia jam būti tiesiog savimi, tai yra žmogumi pašauktu laisvei.

Pagarbi Dievo baimė apsaugo Abraomą. Jis priima Izaoką, pažado sūnų, ne kaip savo nuosavybę, bet kaip Dievo dovaną. Jis nepasisavina nei savo tėvystės kaip jam priklausančio gėrio, nei savo sūnaus, kurį myli, priimdamas jį kaip Dievo sūnų. Jis pasielgė su savo sūnumi taip, kaip Dievas elgėsi su juo pačiu. Kitaip tariant, Abraomas ėmė elgtis taip, kaip elgiasi Dievas. Abraomas tampa tarsi gyva Dievo ikona. Nuo šiol, jei tu matai Dievą, matai Abraomą, ir atvirkščiai, matydamas Abraomą, matai Dievą. Vietą, kur Izaokas turėjo būti paaukotas, Abraomas pavadino Viešpats mato (nu – mato arba parūpina). Ir kas gi buvo ant šio kalno pamatyta ? Visų pirma, Dievas mato Abraomo širdį tapusią Dievo širdimi. Jis mato tėvą nepabijojusį paaukoti savo tėvystės. Jis mato ir jo sūnų Izaoką, turėjusį mirti, bet nemirusį. Kita vertus, dėka šio Abraomo išbandymo, Dievas leidžia pamatyti save kaip tą, kuris nenori Abraomo sūnaus mirties.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/133-abraomo-tik%C4%97jimas-nebijoti-paaukoti-savo-t%C4%97vyst%C4%97s.html