„Kreipdamas daug dėmesio į stebuklus žmogus nebesiremia esminiu tikėjimo įpročiu, kuris yra tamsus. O kur daug ženklų ir liudijimų, ten tikėjimas mažiau nuopelningas. Todėl šv. Grigalius ir sako, kad tikėjimas neturi nuopelnų, kai jį žmogiškai ir apčiuopiamai patiria žmogaus protas. Taigi šiuos stebuklus Dievas daro tik tada, kai jie reikalingi tikėjimui. Taip Jis padarė daug dalykų, idant Jo mokiniai neprarastų šiuo nuopelno, patirdami Jo prisikėlimą dar iki Jam pasirodant ir idant įtikėtų Jo nematę. Dievui nebūdinga daryti stebuklus. Kaip sakoma, Jis daro juos, kai kitaip nebegali. Todėl Jis priekaištavo fariziejams, nenorėjusiems tikėti be ženklų, sakydamas: kol nepamatysite stebuklų ir ženklų, jūs nepatikėsite (plg. Jn 4, 48). Taigi mėgstantys džiaugtis tokiais antgamtiškais darbais, daug praranda tikėjime.”

Šv. Kryžiaus Jonas. Kopimas į Karmelio kalną