30 eilinis sekmadienis (A)

Dešimt įsakymų ir dvejopa meilė · KBK 2052–2074

KBK 2052–2074: Dešimt įsakymų aiškinami dvejopa meile;

Moralinis gyvenimas – atsakas į Dievo meilę · KBK 2061–2063

KBK 2061–2063: moralinis gyvenimas yra atsakas į Dievo meilės iniciatyvą.

Iš 22, 20–23: ateivį gina išlaisvinimo atmintis

Gēr nusako krašte gyvenantį svetimšalį, kuriam trūksta vietinio žmogaus giminės ir socialinės atramos. Draudimas jį varginti nėra vien raginimas mandagiai pasisveikinti: kalbama apie išnaudojimą ir priespaudą. Našlė ir našlaitis taip pat įvardijami todėl, kad neturi įprasto šeimos gynėjo.

Įsakymo pagrindas — pačios tautos patirtis Egipte. Išgelbėtasis neturi tapti nauju engėju. Grasinimas kalaviju parodo skriaudos rimtumą: svetimų našlių ir našlaičių kančiai abejingi žmonės patys netektų apsaugos. Tai nėra leidimas kiekvieną dabarties nelaimę aiškinti kaip konkrečios aukos kaltės įrodymą.

Šaltinis: S. R. Driver ir kiti, Iš 22, 21 komentarai; anglų numeracija.

Iš 22, 24–26: kodėl užstatą reikia grąžinti būtent vakare?

Śalmāh — didelis viršutinis apsiaustas, vargšui atstodavęs ir nakties apklotą. Jis galėjo būti vienintelis turimas daiktas, kurį įmanoma duoti užstatui. Todėl saulėlydis yra ne atsitiktinė religinė valanda, bet artėjančios nakties ir kūno apsaugos riba.

Paskolos užtikrinimas tekste nepadaromas svarbesnis už skolininko gyvybę. To paties skaitinio draudimas pelnytis iš vargšo palūkanų saugo pagalbą nuo virtimo priespauda. Paskutinis Dievo žodis paaiškina visą nuostatą: jis išklauso, nes yra gailestingas. Taigi tikėjimo ištikimybė paliečia ir skolų tvarkymą.

Šaltinis: S. R. Driver ir C. J. Ellicott, Iš 22, 26 komentarai; anglų numeracija.

Ps 17 (18), 2: stipraus kario giesmė prasideda švelnumu

’Erḥāmkā, čia verčiama myliu tave, yra retas, itin švelnų prisirišimą nusakantis kreipinys į Dievą. Po jo eina gausi apsaugos vardų grandinė: uola, tvirtovė, gelbėtojas, skydas. Giesmininkas Viešpaties stiprybę atpažįsta kaip asmeniškai patirtą išgelbėjimą.

Antraštė sieja giesmę su Dovydu ir jo išvadavimu iš priešų. Uolų ir sunkiai prieinamų aukštumų kraštovaizdis padeda suprasti prieglobsčio vaizdus. Panaši giesmė pateikta 2 Sam 22, tačiau ten šio pirmojo meilės kreipinio nėra. Skirtingų tekstų giminystė aiški, o konkreti kiekvienos redakcijos istorija lieka tyrimo klausimas.

Šaltinis: A. F. Kirkpatrick ir kiti, Ps 18, 1 komentarai; hebrajų numeracijoje 18, 2.

1 Tes 1, 6–8: priimtas žodis ima skambėti toliau

Tesalonikiečiai tampa ne vien klausytojais, bet pavyzdžiu kitoms bendruomenėms. Veiksmažodis exḗchētai, nuskambėjo, sukuria aiškiai ir toli girdimo garso vaizdą. Paulius sieja Viešpaties žodžio pasklidimą su tuo, kad kitur jau žinoma apie šių žmonių tikėjimą.

Jis nepateikia atskirų misijų kelionių ataskaitos ar žinios plitimo žemėlapio. Makedonijos ir Achajos paminėjimas parodo platesnį graikiškai kalbančio pasaulio akiratį, o pasakymas visur yra džiugios padėkos apibendrinimas. Bendruomenės gyvenimas tampa skelbimo dalimi: kiti jau kalba apie tai, ką Evangelija joje pakeitė.

Šaltinis: G. G. Findlay ir G. Lünemann, 1 Tes 1, 8 komentarai.

1 Tes 1, 9–10: atsivertimas turi dvi kryptis — tarnavimą ir laukimą

Epestrépsate reiškia atsigręžėte: sakinys pasako ir nuo ko, ir į ką. Atsisakoma stabų, kad būtų tarnaujama gyvajam, tikrajam Dievui. Douleúein nusako tarnystę ir priklausymą, todėl tikėjimas nėra vien nuomonės apie dievybes pakeitimas.

Prie tarnavimo pridėtas prisikėlusio Sūnaus laukimas. Dabarties ištikimybė ir ateities viltis laikomos drauge: bendruomenė nelaukia pasyviai, bet gyvena jau pasirinkusi Viešpatį. Kontrastas tarp gyvojo Dievo ir stabų atskleidžia iš pagonybės ateinančių žmonių atsigręžimą, o Jėzaus prisikėlimas suteikia šiai vilčiai krikščionišką centrą.

Šaltinis: G. G. Findlay ir G. Lünemann, 1 Tes 1, 9 komentarai.

Mt 22, 37–39: visa širdis, siela ir protas nėra trys atskiri stalčiai

Jėzus cituoja Įst 6, 5 ir Kun 19, 18. Širdies, sielos bei proto išvardijimas sutelkia visą žmogų į meilę Dievui; jo nereikia paversti tikslia žmogaus dalių schema. Agapḗseis, mylėsi, čia yra įsakmiai skambanti būsimojo laiko forma, perimanti Rašto įsakymo kalbą.

Tai žydų Raštuose įsišaknijęs atsakymas, o ne meilės priešprieša tariamai vien taisykles žinančiam judaizmui. Įst 6 žodžiai priklauso Šema maldos kontekstui. Sujungdamas abu įsakymus Jėzus parodo jų bendrą kryptį: Dievui atiduodamas visas gyvenimas negali nuo savo rūpesčio atskirti artimo.

Šaltinis: A. B. Bruce ir kiti, Mt 22, 37 komentarai; Nicholas J. Schaser, Mt 22, 34–46 komentaras, 2023-10-29.

Mt 22, 40: meilė yra atrama, ant kurios laikosi įsakymai

Krématai pažodžiui reiškia kabo, laikosi. Taigi Jėzus ne tiesiog išrenka du lengviausiai įsimenamus punktus. Jis nurodo visą Įstatymą ir Pranašus laikančią atramą — Dievo ir artimo meilę, kuri suteikia kryptį konkretiems paliepimams.

Pažinti šį atsakymą ir juo gyventi nėra tas pats. 2026 m. komentare primenama, kad meilė reikalauja artimui linkėti ir siekti gėrio bei atsisakyti savo pranašumo. Pirmasis skaitinys parodo, kaip šis bendras principas tampa tikru veiksmu: iki vakaro sugrąžinamas apsiaustas, nors kreditorius mielai laikytųsi savo naudos.

Šaltinis: H. A. W. Meyer ir A. B. Bruce, Mt 22, 40 komentarai; Zina Jacque, Mt 22, 34–46 komentaras, 2026-10-25; Scott Hahn, Love Commanded, St. Paul Center, 2023-10-28.

Jonas Auksaburnis: abu meilės įsakymai vienas kitą palaiko

Šis [įsakymas] atveria kelią anam.

Homilija apie Matą 71, 1; lietuviškas vertimas iš nurodyto leidimo

Pasitelkia pranašą, liudijantį jį esant Viešpačiu.

Homilija apie Matą 71, 1; lietuviškas vertimas iš nurodyto leidimo

Auksaburnis aiškina, kodėl antrasis įsakymas panašus į pirmąjį: artimo meilė atveria kelią Dievo meilei ir pati iš jos gauna tvirtumo. Priešprieša Jėzui komentare siejama ne su žinių stoka, o su pavydu ir garbės troškimu. Galima teisingai kalbėti apie didžiausią įsakymą ir drauge vengti jo reikalaujamo santykio.

Toliau toje pačioje homilijoje aiškinamas klausimas apie Dovydo Sūnų, jau einantis po šio sekmadienio perikopės. Dovydas Dvasioje vadina Mesiją Viešpačiu. Auksaburniui tai leidžia meilės Dievui klausimą susieti su pačiu Kristumi: jis yra ne vien senovės karaliaus palikuonis, bet tas, kurį pranašas pripažįsta Viešpačiu.

ST → NT. Autoriaus sąsaja: Dovydo pranašystė apie jo Viešpatį → Kristaus dieviškoji didybė. Meilė Dievui neatitraukia nuo Jėzaus, kuriame pažįstamas Viešpats.

Šaltinis: Jonas Auksaburnis, Homilija apie Matą 71, 1.

Ireniejus: Kristus atnaujina to paties Dievo duotą meilės įsakymą

Atnaujino tą patį [įsakymą].

Prieš erezijas IV, 12, 2; lietuviškas vertimas iš nurodyto leidimo

Įstatymo ir Evangelijos autorius pasirodo esąs vienas ir tas pats.

Prieš erezijas IV, 12, 3; lietuviškas vertimas iš nurodyto leidimo

Ireniejus ginčijasi su mokymu, kuris Evangelijos Tėvą atskiria nuo Senojo Testamento Kūrėjo. Jėzaus atsakymas jam yra svarus vienybės liudijimas: didžiausio įsakymo Kristus nepaima iš svetimos, blogesnės religijos, bet atnaujina tai, ką Dievas jau buvo davęs savo tautai.

Abu Testamentai kreipia į meilę Dievui ir artimui. Todėl krikščioniška naujovė negali reikšti paniekos ankstesniam Dievo darbui. Ireniejus primena ir Pauliaus mokymą: be meilės tušti net pažinimas, tikėjimas ar pranašystė. Įstatymo ištaka bei Evangelijos pilnatvė atpažįstamos tame pačiame Dievo kvietime mylėti.

ST → NT. Autoriaus Sandoros ryšys: Mozės perduotas dvejopos meilės įsakymas → Kristaus atnaujintas mokiniams tas pats kvietimas. Tai tęstinumo argumentas, o ne dviejų priešingų dievų ar tautų schema.

Šaltinis: Ireniejus, Prieš erezijas IV, 12, 2–3.

Augustinas: Dovydo padėkoje meldžiasi Kristus su savo Kūnu

Visas Kristus — Galva ir Kūnas.

Psalmės 17 (18) aiškinimas 2; lietuviškas vertimas iš nurodyto leidimo

Mylėsiu tave, Viešpatie, per kurį esu stiprus.

Psalmės 17 (18) aiškinimas 2; lietuviškas vertimas iš nurodyto leidimo

Augustinas šią giesmę skaito kaip viso Kristaus — Galvos ir Kūno — balsą. Dovydo išgelbėjimas jam atveria kelią atpažinti Kristaus ir su juo sujungtos Bažnyčios maldą. Tad žodį myliu taria ne savimi patenkintas laimėtojas, o tas, kuris stiprybę gavo iš Viešpaties.

Aiškindamas skydą ir išganymo ragą, jis priešpriešina Dievo dovanotą atramą savo puikybės ragui. Maldininkas netampa sau pakankamas dėl to, kad buvo išvaduotas. Psalmės meilė yra padėka už pirmiau gautą pagalbą; Bažnyčiai ji primena, kieno galia jos nariai gali ir patys tapti atrama silpnesniam.

ST → NT. Paties Augustino tipologija: Dovydas ir jo išgelbėjimo giesmė → Kristus bei jo Kūnas, Bažnyčia. Psalmę meldžiamės drauge su tuo, kuris suteikia stiprybę.

Šaltinis: Augustinas, Psalmės 17 (18) aiškinimas.

Jonas Auksaburnis: iš bendruomenės sklinda ne vien žodžiai

Daugelį […] padaro geresnius.

Antroji homilija apie 1 Tes, pradžia; lietuviškas vertimas iš nurodyto leidimo

Tai drauge yra paguoda, paraginimas ir padrąsinimas.

Antroji homilija apie 1 Tes, 1, 10 aiškinimas; lietuviškas vertimas iš nurodyto leidimo

Antroje homilijoje apie Pirmąjį laišką tesalonikiečiams Auksaburnis paaiškina, kad dorybingas gyvenimas nelieka uždaras. Žinia apie bendruomenės elgesį pasiekia kitus ir juos pačius ragina keistis. Pauliui nebereikia visur pristatyti savo mokinių, nes jų tikėjimo vaisius žmonės jau aptarinėja.

Atsivertimas nuo stabų šiame komentare nesibaigia senuoju gyvenimu nusivylusio žmogaus vienatve. Jis veda į tarnavimą ir prisikėlusio Sūnaus laukimą. Auksaburnis vienoje laiško eilutėje atpažįsta prisikėlimą, įžengimą į dangų ir sugrįžimo viltį: tikinčiajam tai yra ir paguoda, ir padrąsinimas išlikti ištikimam.

ST → NT. Rengėjo teminė sąsaja: iš Egipto išvaduotos tautos naujas gyvenimas → nuo stabų atsigręžusios bendruomenės tarnystė gyvajam Dievui. Pats komentatorius čia ypač pabrėžia Kristaus prisikėlimą ir laukimą.

Šaltinis: Jonas Auksaburnis, Antroji homilija apie 1 Tes.

Augustinas: Rašto supratimą patikrina auganti dvejopa meilė

Įstatymo išpildymas ir tikslas.

Apie krikščionių mokslą I, 35, 39; lietuviškas vertimas iš nurodyto leidimo

Dar nesupranta jų taip, kaip turėtų.

Apie krikščionių mokslą I, 36, 40; lietuviškas vertimas iš nurodyto leidimo

Rašto skaitymo tikslą Augustinas susieja su meile Dievui ir artimui. Jo mintis reikli ir pamokslininkui: teisingai skambantis aiškinimas dar nepasiekė tikslo, jei skaitytojas iš jo nesimoko mylėti. Visas išganymo kelias skirtas tam, kad žmogus šį gėrį pažintų ir galėtų juo gyventi.

Tačiau meilės tikslas nėra leidimas savavališkai aiškinti tekstą. Augustinas priduria, kad net gera linkme vedantis netikslus supratimas turi būti pataisytas, kad žmogus įprastų laikytis tikrojo kelio. Šitaip Evangelijos du įsakymai drauge saugo ir nuo šalto žinojimo, ir nuo pamaldžia kalba pridengtos interpretavimo savivalės.

ST → NT. Autoriaus išganymo istorijos ryšys: Dievo Apvaizdos parengtas visas išganymo kelias → gebėjimas pažinti ir vykdyti dvejopą meilę. Tai bendras Rašto tikslas, ne kiekvienos eilutės tiesioginės prasmės pakaitalas.

Šaltinis: Augustinas, Apie krikščionių mokslą I, 26–36.

Klemensas Aleksandrietis: Kristus gydo, kad meilė virstų pagalba

Meilė pražysta geradaryste.

Kuris turtuolis bus išgelbėtas? 28; lietuviškas vertimas iš nurodyto leidimo

Vienintelis šių žaizdų gydytojas yra Jėzus.

Kuris turtuolis bus išgelbėtas? 29; lietuviškas vertimas iš nurodyto leidimo

Klemensas didžiausio įsakymo aiškinimą pratęsia gerojo samariečio palyginimu. Artumą parodo ne vien priklausymas savajam ratui, bet veiksminga pagalba: sužeistajam reikia aliejaus, tvarsčių, kelionės ir priežiūros. Meilė tampa matoma ten, kur žmogus pasirūpina tuo, kas iš tikrųjų reikalinga kitam.

Toliau Klemensas gydantįjį atpažįsta kaip patį Išganytoją. Sužeistos sielos gydomos ne vien paviršiuje: Kristus paliečia aistrų šaknis, o meilę, tikėjimą ir viltį komentatorius vadina išganingo sutvarstymo dalimi. Artimą mylintis krikščionis pats yra išgydomas ir mokosi veikti iš jau patirto gailestingumo.

ST → NT. Klemenso kristologinis aiškinimas: sužeistas keleivis → aistrų sužeistas žmogus; gydantis samarietis → Kristus; vynas → jo kraujas. Tai alegorinis Luko palyginimo skaitymas, papildantis šios dienos Mato tekstą.

Šaltinis: Klemensas Aleksandrietis, Kuris turtuolis bus išgelbėtas? 28–29.

Polikarpas: bendruomenės vadovas neturi pamiršti bejėgio

Nepamiršdami našlės, našlaičio ar vargšo.

Laiškas filipiečiams 6; lietuviškas vertimas iš nurodyto leidimo

Nebūdami griežti teisdami.

Laiškas filipiečiams 6; lietuviškas vertimas iš nurodyto leidimo

Laiške filipiečiams Polikarpas išvardija labai konkrečią ganytojų tarnystę: grąžinti paklydusius, lankyti ligonius ir rūpintis tais, kuriems trūksta apsaugos. Našlė, našlaitis ir vargšas nėra šalutinis bažnytinio gyvenimo priedas. Juos prisiminti reiškia viešai parodyti, kokiu Dievu bendruomenė tiki.

Tą patį reikalavimą jis susieja su savęs pažinimu. Vadovas turi vengti šališkumo, nepasitikėti kiekvienu kaltinimu ir neprarasti gailestingumo teisiant, nes pats taip pat reikalingas atleidimo. Meilė artimui apsaugo ir materialiai skriaudžiamą žmogų, ir tą, kurį bendruomenė galėtų pernelyg greitai pasmerkti.

ST → NT. Rengėjo Sandoros sąsaja: Išėjimo knygoje ginama našlė ir našlaitis → apaštalinės Bažnyčios ganytojų pareiga saugoti tuos pačius pažeidžiamus žmones. Polikarpas pabrėžia pranašų ir apaštalų mokymo vienybę.

Šaltinis: Polikarpas, Laiškas filipiečiams 6.

Šv. Kotryna Volpicelli: adoracija ir ligonių slauga augo iš tos pačios meilės

Atgaivinti meilę Jėzui Kristui širdyse, šeimose ir visuomenėje.

Vatikano biografijoje taip nusakomas Kotrynos Volpicelli apaštalavimo tikslas; vertimas iš anglų k.

Kotryna užaugo pasiturinčioje Neapolio šeimoje, mokėsi literatūros, kalbų ir muzikos. Sunkiai ieškojo savo tarnystės formos: įstojusi pas Švenčiausiojo Sakramento garbintojas dėl sveikatos turėjo pasitraukti. Vėliau Maldos apaštalavimas leido sujungti stiprėjančią meilę Eucharistijai su atvirumu žmonėms. 1874 m. ji įkūrė Švenčiausiosios Širdies tarnaičių bendruomenę.

Rūpestis įgavo konkrečius adresus: atsirado vaikų globos namai, skolinamų knygų biblioteka, pagalba jaunimui. 1884 m. jos seserys išsiskyrė slaugydamos choleros ligonius. Tais pačiais metais prie bendruomenės namų pašventinta adoracijai skirta šventovė. Maldos vieta ir pagalbos darbas kilo greta: Kristui atiduota širdis mokėsi pastebėti kūnu bei dvasia sužeistą žmogų.

Ryšys su skaitiniais. Meilė Dievui ir artimui netampa konkuruojančiomis pareigomis, kai garbinimas ugdo tarnaujančią širdį.

Šaltinis: Caterina Volpicelli (1839–1894), Vatikano kanonizacijos biografija, 2009-04-26.

Šv. Pedro de Betancurt: iš ligoninės išleistas žmogus dar gali stokoti prieglobsčio

Kristaus meilės įkvėptas, jis tapo viskuo visiems.

Vatikano biografijos autoriaus žodžiai apie Pedro de Betancurt; lietuviškas vertimas iš nurodyto šaltinio

Į Gvatemalą atkeliavęs Pedro pats patyrė neturtą: kasdienės duonos laukdavo prie pranciškonų vienuolyno. Vėliau jis pastebėjo žmones, kurie jau išleisti iš miesto ligoninės, tačiau dar per silpni pasirūpinti savimi. 1658 m. gautą trobelę pavertė jų sveikimo vieta, pavadinta Betliejaus Dievo Motinos vardu.

Jis rūpinosi ir benamiais bei mokytis negalinčiais vaikais. Maldoje apmąstomas Betliejaus Kūdikis padėjo atpažinti nepatogų, nuo kitų priklausantį žmogų. Pagalba prasidėjo ne nuo didelės įstaigos, o nuo tarpo, kurį buvo palikusi esama tvarka: ligonis išleistas, bet saugaus rytojaus dar neturi.

Ryšys su skaitiniais. Meilė artimui pastebi ir žmogų, kuris jau nebetelpa į įprastą pagalbos kategoriją.

Šaltinis: Šventasis Pedro de San José Betancurt: Vatikano biografija, 2002.

Šv. José María Rubio: pašaukimas neatšaukė pareigos šalia esančiam

Meilė Kristui buvo tai, ką tėvas Rubio norėjo duoti vargšams.

Vatikano biografijos autoriaus žodžiai apie José María Rubio; lietuviškas vertimas iš nurodyto šaltinio

Kunigas Rubio norėjo tapti jėzuitu, tačiau rūpinosi pagalbos reikalingu pagyvenusiu kunigu. Dėl šios pareigos troškimą įgyvendino tik po devyniolikos metų, 1906 m. įstojęs į noviciatą. Dievui atiduotas gyvenimas tuo metu nebuvo atidėtas: jis vyko rūpinantis žmogumi, kurio negalėjo tiesiog palikti.

Vėliau Madride jo vadovaujami pasauliečiai kūrė nemokamas mokyklas, padėjo ligoniams, ieškojo darbo bedarbiams. Pats Rubio mielai likdavo užnugaryje ir patikėdavo bendradarbiams atsakomybę. Maldos bei adoracijos jis nelaikė uždara privačia sritimi: iš jų turėjo kilti jėga eiti į skurdžiausius miesto rajonus.

Ryšys su skaitiniais. Meilė Dievui ir atsakomybė už artimą susitinka konkrečiai pasirenkant, kam šiandien skirti laiką.

Šaltinis: Šventasis José María Rubio y Peralta: Vatikano biografija, 2003.

Šv. Genoveva Torres: pačios patirta vienatvė atvėrė duris kitoms

Labai mylėjau širdies laisvę ir stengiausi bei tebesistengiu ją visiškai pasiekti.

Genovevos Torres prisiminimas, cituojamas Vatikano biografijoje; lietuviškas vertimas iš nurodyto šaltinio

Genoveva anksti neteko tėvų, o trylikametė prarado koją. Ilgai gyvenusi globos namuose, ji pažino priklausomybę nuo kitų ir vienatvę. Tačiau šios patirtys nesusiaurino jos rūpesčio iki savęs: ji ieškojo vietos moterims, kurios neturėjo lėšų savarankiškai išsilaikyti.

1911 m. Valensijoje atsirado pirmoji joms tarnaujanti bendruomenė. Genoveva mėgo tylią maldą, o naujų namų rūpesčiai ją vargino; vis dėlto priėmė šį darbą kaip Dievo kvietimą. Vidinė laisvė jai reiškė gebėjimą mylėti ir tada, kai pasirinkta tarnystė pareikalauja daugiau, negu norėtųsi.

Ryšys su skaitiniais. Išlaisvinimo atmintis gali tapti jautrumu kitai vienišai ir neapsaugotai moteriai.

Šaltinis: Šventoji Genoveva Torres Morales: Vatikano biografija, 2003.

Šv. Paula Montal: mylėti mergaitę reiškė atverti jai mokslą

Jos sekėjos išsiskirtų duodamos ketvirtąjį — mokymo — įžadą.

Vatikano biografijos autoriaus žodžiai apie Paulos Montal vienuoliją; lietuviškas vertimas iš nurodyto šaltinio

Dešimtmetė Paula pradėjo dirbti, kad padėtų našlei motinai ir jaunesniems vaikams. Ji pati patyrė, kaip menkai mergaitėms prieinamas mokslas. 1829 m. kartu su Inés Busquets išvyko į Figueres ir atidarė pirmąją mokyklą: joje siekta daug platesnio išsilavinimo, negu mergaitėms buvo įprasta siūlyti.

Ši tarnystė išaugo į mokytojų vienuoliją. Jos seserys prie įprastų įžadų pridėjo mokymo įžadą. Meilė čia įgavo ilgalaikę formą: ne tik paguosti šiandien vargstantį vaiką, bet suteikti žinių ir gebėjimų, kurie leistų jam užaugti oriai bei atsakingai dalyvauti visuomenės gyvenime.

Ryšys su skaitiniais. Atsakinga meilė keičia ir galimybes, dėl kurių skurdas perduodamas kitai kartai.

Šaltinis: Šventoji Paula Montal: Vatikano biografija, 2001.

Šv. Léonie Aviat: įžengti į jaunų darbininkių kasdienybę

Visiškai pamiršti save. […] Dirbkime dėl kitų laimės.

Léonie Aviat pasiryžimas ir jos paliktas paraginimas, cituojami Vatikano biografijoje; lietuviškas vertimas iš nurodyto šaltinio

XIX a. Troyes tekstilės fabrikai pritraukdavo menkai apmokamas merginas iš kaimų. Léonie sprendimą eiti pas darbininkes brandino ir apsilankymas Sézanne akinių dirbtuvėje: joje matė jaunas darbuotojas bei jas globojančią prižiūrėtoją. Norėjo pati būti šalia, patarti ir palydėti.

1866 m. balandžio 18 d. ji prisidėjo prie kunigo Louis Brisson darbo merginoms. Vėliau įkurta bendruomenė jungė maldą su ugdymu ir pagalba darbininkėms. Léonie užrašytas pasiryžimas pamiršti save nebuvo žmogaus vertės neigimas: jis reiškė laisvę savo gabumus skirti kito laimei.

Ryšys su skaitiniais. Artimo meilė apima ir jauno žmogaus darbo sąlygas, apsaugą bei ateitį.

Šaltinis: Šventoji Léonie de Sales Aviat: Vatikano biografija, 2001.

Šv. Kotryna Genujietė: artumas Dievui neuždarė ligoninės durų

Šie du poliai — Dievas ir artimas — visiškai užpildė jos gyvenimą.

Benediktas XVI apie Kotryną Genujietę, 2011-01-12; lietuviškas vertimas iš nurodyto šaltinio

Kotrynos gili malda brendo Pammatone ligoninėje, didžiausiame Genujos ligoninių komplekse. Ji ten ne tik lankė ligonius, bet ir rūpinosi įstaigos darbu. Aplink ją būrėsi bendradarbiai; net jos vyras Giuliano pakeitė ankstesnį gyvenimą ir persikėlė padėti žmonai.

Benediktas XVI, pristatydamas jos gyvenimą, greta iškelia du polius: artimą bendrystę su Dievu ir tarnavimą labiausiai paliktiems. Todėl mistikos negalima sutapatinti su atsitraukimu nuo žmonių. Kotryna parodo meilę, kurios gelmė auga maldoje, o tikrumas patikrinamas ligonio priežiūra ir kasdienės atsakomybės svoriu.

Ryšys su skaitiniais. Visa širdimi mylėti Dievą reiškia leisti jo meilei pasiekti ir greta kenčiantį žmogų.

Šaltinis: Benediktas XVI apie Kotryną Genujietę, 2011-01-12.

Pranciškus Salezas: gyvas atvaizdas primena mylimąjį

Salezas kviečia kitame žmoguje atpažinti gyvą Dievo atvaizdą. Panašumas į mylimą asmenį nėra vien neutrali išvaizdos savybė: jis sužadina rūpestį ir palankumą. Šitaip autorius susieja meilę Kūrėjui su meile jo sukurtam žmogui.

Toks žvilgsnis remiasi orumu, kuris bendras visiems žmonėms. Artimo nereikia pirmiau pripažinti maloniu ar naudingu, kad jis taptų vertas pagarbos. Tas pats meilės judesys pasiekia Dievą ir jo paveikslą žmoguje.

Ryšys su skaitiniais. Ateivis ir vargšas nėra mažiau panašūs į Kūrėją negu mums artimas žmogus.

Šaltinis: Pranciškus Salezas, Traktatas apie Dievo meilę X, 11.

Teresė Avilietė: mažas kirminas gali sunaikinti lapiją

Teresė primena Jonos augalą pakirtusį kirminą. Išoriškai dar žaliuojančias dorybes panašiai gali graužti užslėpta savimeilė, savęs aukštinimas, skubotas artimo teisimas. Žmogus gali manyti, kad svarbiausi sprendimai jau padaryti, nors jo viduje tebeauga meilę ardantys įpročiai.

Susivienijimą su Dievo valia ji susieja su abiem meilės įsakymais. Todėl reikia tikrinti ne vien įspūdingas religines patirtis, bet ir tai, ar kitą myliu tiek pat rimtai, kiek rūpinuosi savimi.

Ryšys su skaitiniais. Meilės stoka nėra smulkmena vien todėl, kad jos nemato aplinkiniai.

Šaltinis: Teresė Avilietė, Vidinė pilis V, 3, 6–7.

Johnas Ruskinas: ne kiekvienas pagreitėjęs pulsas reiškia sveikatą

Ruskinas turto apytaką visuomenėje lygina su kraujo apytaka kūne. Greitas pulsas gali rodyti sveiką judėjimą ir džiaugsmą, bet gali kilti ir dėl karščiavimo. Vien didesnis pinigų judėjimas dar neatsako, ar bendruomenė sveiksta.

Kai ištekliai ima veikti liguistai vienoje vietoje, silpsta visumos jėgos. Šis palyginimas kviečia vertinti ekonomiką pagal žmogaus gyvenimą: ar turto naudojimas maitina, gydo ir saugo, ar vien didina kelių žmonių naudą kitų sąskaita.

Ryšys su skaitiniais. Vargšo apsiausto ir palūkanų taisyklė klausia, ar ūkinis santykis saugo žmogų.

Šaltinis: Johnas Ruskinas, Unto This Last II: The Veins of Wealth.

Markas Aurelijus: vanduo jungiasi su vandeniu, o žmogus traukiasi nuo žmogaus

Markas Aurelijus stebi, kad tos pačios prigimties dalykai linksta jungtis: vanduo suteka, ugnis susijungia su ugnimi. Paskui klausia, kodėl protingi žmonės, turintys ypač stiprų bendrystės pagrindą, dažnai šią trauką užmiršta.

Tai stoiko samprotavimas apie bendrą prigimtį, o ne krikščioniško tikėjimo išpažinimas. Tačiau jo klausimas padeda pastebėti prieštarą: naudodamasis kitų darbu ir rūpesčiu, žmogus gali įsivaizduoti esąs nuo visų atskiras. Artimo meilė grąžina į tikrą santykį.

Ryšys su skaitiniais. Bendruomenės tikėjimo pavyzdys plinta tada, kai jos nariai nenusigręžia vienas nuo kito.

Šaltinis: Markas Aurelijus, Meditacijos IX, 9.

Tomas Kempietis: meilė pakeičia nešamo svorio patirtį

Kempietis meilę aprašo kaip jėgą, dėl kurios sunkus nešulys tampa lengvesnis, o kartumas — pakeliamas. Tai nėra tvirtinimas, kad mylintis žmogus nepavargsta ar nebejaučia skausmo. Keičiasi jo santykis su tuo, dėl ko jis stengiasi.

Prievarta velkama pareiga ir laisvai dėl mylimo žmogaus prisiimtas darbas gali išoriškai atrodyti vienodi. Meilė juos skiria iš vidaus: ji išjudina ir padeda tęsti tai, kam vien atlygio ar pagyrimo neužtektų.

Ryšys su skaitiniais. Tarnauti gyvajam Dievui reiškia veikti iš santykio, kuris pranoksta apskaičiuotą naudą.

Šaltinis: Tomas Kempietis, Kristaus sekimas III, 5, 3–4.

Kahlilis Gibranas: meilė grūdą ruošia duonai

Poemoje apie meilę Gibranas sugretina žmogų su javų pėdu: meilė surenka, iškulia, išvėto, sumala ir minko. Šių vaizdų pabaigoje pasirodo duona Dievo puotai. Meilė ne vien paglosto jau turimą pavidalą — ji brandina gebėjimą save dovanoti.

Tai poeto vaizdinys. Juo nereikia pateisinti žmogų žalojančio elgesio ar reikalauti pakęsti smurtą. Jo dvasinė kryptis — atsisakyti vien savisaugai tarnaujančio uždarumo, kad gyvenimas taptų maitinančia dovana.

Ryšys su skaitiniais. Dviejų meilės įsakymų kelias apima ir tai, kuo pats tampu artimui.

Šaltinis: Kahlilis Gibranas, Pranašas: Apie meilę.

Dante: veidrodis neatima kito veidrodžio šviesos

Dante klausia, kaip gėrio galėtų padaugėti, kai jis tenka daugiau žmonių. Atsakymas atskiria dalijamą žemišką turtą nuo Dievo gerumo: šviesą priimantis ir atspindintis veidrodis nesumažina jos kitam. Mylinčiųjų bendrystėje vienas atspindi kitą.

Pavydas kyla tuomet, kai kito gėrį matome vien kaip savo dalies sumažėjimą. Meilėje kito artumas Dievui gali ir mane praturtinti. Todėl artimo gerovė neturi būti mano meilės Dievui varžovė.

Ryšys su skaitiniais. Kitos bendruomenės tikėjimo pavyzdys gali mus stiprinti, užuot kėlęs pavydą.

Šaltinis: Dante Alighieri, Skaistykla XV, 49–75, H. W. Longfellow vertimas.

Charlesas Dickensas: niekieno istorija paliečia ir šeimininko namus

Darbininkas neturi iškilmingo vardo: pasakotojas jį vadina Niekuo. Jis dirba, augina vaikus, moka mokesčius. Didžiūnai ginčijasi dėl mokyklų, paminklų ir tinkamų pramogų, o jo šeimai tebestinga išsilavinimo, sveiko būsto ir švaraus vandens. Kai kyla epidemija, liga nepaiso turto ribų: miršta ne tik darbininkų šeimų nariai, bet ir jo darbdavio žmona bei vaikas. Šeimininkas priekaištauja vargšams, kam jie parsinešė tiek ligų.

Darbininkas paaiškina: kol jų kiemuose paliekamas užkratas, negali būti saugūs ir turtingųjų namai. Išsigandę didžiūnai trumpam susirūpina gyvenimo sąlygomis. Pavojui atslūgus jie vėl susikivirčija, pažadai lieka pažadais, epidemija sugrįžta. Niekas gyvena ir miršta nepastebėtas. Kalėdiniam vakarui baigiantis Dickensas prašo prisiminti tokius žmones ir tada, kai šventinio židinio ugnis jau užgesusi.

Ryšys su skaitiniais. Artimo meilė klausia ne tik apie šventinę išmaldą, bet ir apie vandenį, būstą bei vaikų mokslą.

Šaltinis: Charles’is Dickensas, Nobody’s Story, Some Christmas Stories.

Kennethas Grahame’as: slibinas, kuriam niekas neleido būti taikiam

Kalvos oloje apsigyvena mėlynai žalias slibinas. Jis mėgsta saulėlydžius, kuria eilėraščius ir draugauja su berniuku. Nors neprapuola nė viena višta, kaime jau kalbama apie siaubingą pabaisą. Atvyksta šventasis Jurgis, pasirengęs ją nugalėti. Berniukas išklauso abiejų ir juos supažindina: kaimiečių pasakojimai visai neatitinka jo draugo. Pats slibinas nenori su niekuo kautis.

Kad galėtų baigtis visuotinai laukiamas reginys, sutariama dėl suvaidintos kovos: ietis palies storą kaklo odos klostę. Slibinas taip įsijaučia į vaidmenį, kad žiūrovams netrūksta nei dūmų, nei riaumojimo. Po tariamos pergalės Jurgis pristato jį kaimui, surengiama puota, buvusi pabaisa priimama į draugiją. Vėlai vakare Jurgis, slibinas ir berniukas drauge grįžta kalvon. Literatūrinėje istorijoje priešu laikytas svetimasis pagaliau sulaukia pažinties, kurios jam niekas neskubėjo pasiūlyti.

Ryšys su skaitiniais. Prieš spręsdamas, kokio elgesio vertas svetimasis, turiu jį išgirsti, o ne vien priimti minios pasakojimą.

Šaltinis: Kennethas Grahame’as, Dream Days: The Reluctant Dragon, 1898.

Hansas Christianas Andersenas: antkapis, ant kurio džiovinami puodai

Kieme guli senas antkapis: ant jo tarnaitės džiovina varinius puodus, aplink žaidžia vaikai. Lietus nuplauna paviršių, išryškėja Prebeno ir Martos vardai. Senelis prisimena šią porą. Jie rengdavosi paprastai, bet vargšai prie jų durų gaudavo ir maisto, ir drabužių. Martai mirus, senasis Prebenas pasakodavo apie jų jaunystę ir vestuves. Po metų mirė ir jis; palikimas pasirodė gerokai mažesnis, negu miestiečiai įsivaizdavo.

Vienuolyno bažnyčią nugriovė, kapo vietą uždengė gatvė, o parduotas akmuo atsidūrė šiame kieme. Senelis kalba apie viską užklojantį užmaršties laiką. Tačiau vaikui, žvelgiančiam į mėnesieną, pasakojimas lieka kaip pasėta sėkla. Jis pajunta, kad geradarių gyvenimą galima išsaugoti pasakojant. Nuo antkapio nutrintas atminimas įgauna kitą pavidalą — istoriją apie du žmones, kurie mylėjo stokojančius.

Ryšys su skaitiniais. Tikėjimo pavyzdys gali pasiekti kitus ir tada, kai jo davėjų vardai jau beveik užmiršti.

Šaltinis: Hansas Christianas Andersenas, The Old Grave-stone.

Ivanas Turgenevas: mažas žvirblis prieš medžioklinį šunį

Grįžtant iš medžioklės šuo Trésoras sustoja sodo alėjoje. Ant žemės tupi iš lizdo iškritęs jauniklis: sparneliai dar menki, jis nepajėgia pasprukti. Šuo artina pražiotus nasrus. Staiga iš medžio it akmuo krinta senas žvirblis ir atsistoja tarp šuns ir paukščiuko. Jis visas dreba, balsas iš baimės pakitęs, bet nesitraukia.

Šuo nustemba ir atšlyja. Pasakotojas jį pasišaukia bei nusiveda. Mažojo gynėjo drąsa nereiškia, kad šis nebijojo ar tikrai būtų laimėjęs. Jį iš saugios šakos išstūmė meilė jaunikliui. Žmogus nueina apimtas pagarbos: priešais jį atsiskleidė jėga, kuri stipresnė už mirties baimę ir palaiko gyvenimą.

Ryšys su skaitiniais. Meilė priverčia pamatyti silpnojo pavojų ir išeiti iš saugios stebėtojo vietos.

Šaltinis: Ivanas Turgenevas, Žvirblis, Constance Garnett vertimas.

Guy de Maupassant’as: dovana, kuri turėjo sutrumpinti gyvenimą

Smuklininkas Žiulis Šiko nori įsigyti senosios Magluarės ūkį. Moteris nesiskubina parduoti, todėl sutariama kitaip: jis mokės jai iki gyvos galvos, o paskui gaus žemę. Praeina treji metai, ji tebėra sveika, ir pirkėjui kiekviena išmoka tampa nuostoliu. Tada jis pradeda dosniai vaišinti kaimynę. Ši valgo nedaug, užtat jai patinka pasiūlytas brendis.

Šiko pažada atsiųsti mažą statinaitę ir vėliau ją vis papildo. Pamažu moteris ima gerti, apleidžia darbus. Kalėdų vakarą ji randama sniege ir miršta. Šiko gauna ūkį. Pabaigoje jis dar apgailestauja, kad, be girtavimo, ji būtų galėjusi išgyventi ilgai. Skaitytojas žino, kieno dosnumas padėjo atsirasti tam įpročiui: tariamas rūpinimasis buvo priemonė greičiau sulaukti palikimo.

Ryšys su skaitiniais. Artimo meilės matas yra jo gyvenimo gėris, o ne dovanos, iš kurios slapta tikiuosi sau naudos, kaina.

Šaltinis: Guy de Maupassant’as, The Little Cask.

Nikolajus Gogolis: apsiaustas ir per vėlai išgirstas žmogus

Peterburgo raštininkas Akakijus Akakijevičius perrašinėja dokumentus ir kenčia bendradarbių pašaipas. Senasis apsiaustas jau nebesutaisomas. Atsisakydamas kasdienių smulkmenų jis sutaupo naujam, ir drabužis trumpam pakeičia jo gyvenimą. Tačiau grįžtančio iš vakaro jį apiplėšia. Ieškodamas pagalbos, raštininkas patenka pas įtakingą pareigūną. Šis pirmiausia nori parodyti savo svarbą ir išbara pagalbos prašytoją. Akakijus išeina sukrėstas, suserga ir miršta.

Toliau apsakymas virsta fantastine istorija: mieste sklinda kalbos apie šmėklą, plėšiančią praeiviams apsiaustus. Vieną vakarą ji pasiekia ir tą svarbų pareigūną. Jis atpažįsta mirusį raštininką ir iš baimės atiduoda savo drabužį. Po šio susitikimo jo elgesys pasikeičia: prieš išbardamas pavaldinį dažniau pirmiau išsiaiškina reikalą. Žmogų, kuriam reikėjo apsiausto ir išklausymo, jis pradeda girdėti tada, kai jo jau nebėra.

Ryšys su skaitiniais. Išėjimo knygos rūpestis vargšo apsiaustu labai konkretus: žmogus turi nesušalti ir būti išgirstas dar šiandien.

Šaltinis: Nikolajus Gogolis, The Mantle, Short Story Classics: Russian, W. Patten rinkinys.

Ezopas: senas skalikas tebėra tas pats draugas

Jaunystėje šis skalikas medžioklėje nenusileisdavo jokiam žvėriui. Pasenęs jis vis dar puola šerną ir sučiumpa jį už ausies. Tačiau dantys jau silpni: šernas ištrūksta. Šeimininkas supyksta ir ima šunį plūsti, tarsi šis būtų sąmoningai atsisakęs tarnauti.

Skalikas primena, kad jo noras ir drąsa nepasikeitė — pasikeitė kūno jėgos. Už dabartinį silpnumą jis sulaukia priekaištų, nors šeimininkas galėtų prisiminti visą ankstesnį darbą. Pasakėčia baigiasi šiuo seno tarno atsakymu: senatvė nepanaikina ištikimybės, o nebegalėjimas nėra tas pats, kas nenoras.

Ryšys su skaitiniais. Žmogaus vertės nematuokime vien tuo, kiek naudos jis dar pajėgia duoti.

Šaltinis: Ezopo tradicija, The Old Hound, George’o Fylerio Townsendo vertimas.

VII a. pr. Kr.: ant puodo šukės užrašytas prašymas grąžinti drabužį

1960 m. prie Viduržemio jūros, Mesad Hašavjahu vietovėje, rastas hebrajiškas užrašas ant keramikos šukės. Jis datuojamas VII a. prieš Kristų pabaiga. Kalba pjovėjas: darbas, jo teigimu, buvo baigtas, grūdai sunešti, tačiau atvykęs Hošavjahu paėmė jo drabužį. Praėjo jau kelios dienos, o apdaras negrąžintas. Darbininkas kreipiasi į valdytoją ir nurodo drauge pjovusius žmones kaip liudytojus.

Šukė neišsaugojo valdytojo atsakymo. Ji išsaugojo tai, ko rūmų metraščiuose dažnai negirdėti: žmogaus prašymą įsiklausyti ir grąžinti kasdien reikalingą daiktą. Tekstas tiesiogiai necituoja Toros, tačiau leidžia pajusti jos įsakymo aplinką. Atimtas drabužis dirbančiajam nėra abstrakti nuosavybės byla — jis susijęs su pačiu gyvenimu.

Ryšys su skaitiniais. Iš 22 nuostata apie drabužio grąžinimą saugo žmogų tokioje tikroje nelygioje situacijoje.

Šaltinis: K. C. Hanson, The Yavneh-Yam Ostracon, hebrajiškas tekstas ir vertimas; Harding University, Museum of Biblical Archaeology, Yavneh-Yam Ostracon.

1792 m.: greita pagalba turėjo pasiekti sužeistąjį nelaukdama jo rango

Karo chirurgas Dominique’as Jeanas Larrey pastebėjo, kaip sparčiai mūšio lauke juda prancūzų artilerija. Sužeistiesiems reikėjo panašaus greičio. 1792 m. rudenį jis sukūrė vadinamųjų skrajojančių greitosios pagalbos vežimų sistemą: žirgais traukiami vežimai turėjo priartinti pagalbą ir išgabenti sužeistuosius gydyti.

Kartu keitėsi ir eilės taisyklė. Pirmumas turėjo priklausyti nuo sužeidimo sunkumo bei pagalbos poreikio, o ne nuo karinio laipsnio ar tautybės. Transportas, priemonės ir pasirengę žmonės pavertė užuojautą organizuotu veiksmu. Gulintis žmogus jau nebebuvo vien savas ar svetimas kareivis: pirmiausia jis buvo tas, kuriam reikia pagalbos.

Ryšys su skaitiniais. Artimo meilė išplečia rūpestį už savos grupės ribų ir klausia, kas labiausiai pažeidžiamas.

Šaltinis: National EMS Museum, From Battlefield Medicine to Civilian EMS, Larrey ir sužeistųjų atranka.

1891 m. Londonas: degtuko pigumas turėjo ir nematomą kainą

Degtukų gamybos geltonasis fosforas patekdavo ant darbininkių rankų ir maisto; apsinuodijimas galėjo suardyti žandikaulį ir pražudyti. Po viešų ginčų dėl šių sąlygų Gelbėjimo armija 1891 m. atidarė savo fabriką. Degtukai buvo gaminami be tų pavojingų cheminių medžiagų, profesinių sąjungų patvirtintomis sąlygomis. Dėžutėms suteiktas „Lights in Darkest England“ vardas.

Judėjimo spauda ragino pirkėjus klausti, kokiomis sąlygomis pagamintas kasdien uždegamas degtukas. Tačiau saugesnė prekė buvo brangesnė. Net dalis pačių judėjimo narių rinkosi pigesnes dėžutes; 1894 m. gruodį fabriką teko laikinai uždaryti. Ši nesėkmė atskleidžia sunkų klausimą: ar užuojauta darbininkui išlieka, kai jo sveikatos apsauga padidina mano pirkinio kainą?

Ryšys su skaitiniais. Meilė artimui gali pareikalauti pakeisti ir labai mažą, įprastą vartojimo sprendimą.

Šaltinis: The Salvation Army International Heritage Centre, Matches and Morals, 1891 m. fabrikas.

1906 m. San Fransiskas: po griuvėsių vėl pradėta skolinti

Amadeo Peteris Giannini 1904 m. įkūrė „Bank of Italy“, skirtą ir tiems dirbantiems imigrantams, kurių kiti bankai nenorėjo aptarnauti. Klientą jis vertino ne vien pagal jau sukauptą turtą. Darbo laikas irgi turėjo atitikti žmogaus gyvenimą: jo bankai veikdavo iki devintos ar dešimtos vakaro, kai daugelis kitų užsidarydavo trečią.

1906 m. žemės drebėjimas ir gaisrai nuniokojo San Fransiską. Giannini nelaukė, kol miestas vėl atrodys saugus: įkūrė laikiną banką, priėmė indėlius ir teikė paskolas atstatymui. PBS pasakojime pabrėžiamas šio žingsnio kuriamas pasitikėjimas. Žmonėms reikėjo ne tik padrąsinimo, bet ir prieinamų priemonių iš naujo pradėti darbą.

Ryšys su skaitiniais. Iš 22 nepanaikina ūkinio gyvenimo, bet klausia, ar skolintojo galia padeda silpnesniam atsistoti.

Šaltinis: PBS, They Made America, A. P. Giannini: Bank of Italy ir 1906 m. atstatymas.

1948 m. liepos 5-oji: prie ligoninės lovos prasidėjo nauja tvarka

Nacionalinė sveikatos tarnyba Britanijoje pradėjo veikti 1948 m. liepos 5 d. Sveikatos ministras Aneurinas Bevanas ją pristatė Mančesterio Park ligoninėje. Tarp tos pradžios pacientų buvo trylikametė Sylvia Beckingham, gydoma dėl kepenų ligos; NHS istorijoje ji minima kaip pirmoji tarnybos pacientė. Didelė valstybės reforma įgavo vaiko ir ligoninės lovos mastelį.

Tarnybos pagrindas buvo trys siekiai: atsiliepti į visų poreikius, pagalbą teikti nemokamai jos gavimo vietoje ir gydymą grįsti klinikiniu poreikiu. Ligonio turtingumas neturėjo lemti, ar jis bus priimtas. Tai nereiškė, kad išnyko visi gydymo sunkumai; pasikeitė principas, nuo kurio pradedamas pokalbis su pagalbos reikalingu žmogumi.

Ryšys su skaitiniais. Artimo pažeidžiamumas kviečia kurti tokią pagalbą, kurios vartų neuždaro neturtas.

Šaltinis: Liverpool Heart and Chest Hospital NHS, 70 NHS Facts, 1–6 punktai.

1951 m. Karačis: maža vaistinė buvo atvira kiekvienam

1951 m. Abdul Sattaras Edhi iš santaupų nusipirko mažą parduotuvę Karačio Mithadaro rajone ir įrengė pagalbos vietą. Vaistai buvo parduodami pigiau, gydytojas dirbo už nustatytą atlyginimą. Rytą Edhi pats mokėsi ir dirbo gydytojo klinikoje, likusią dieną skyrė savo vaistinei. Prie jos rinkosi žmonės, kurių bėdos netilpo vien į receptą.

Pagalba ilgainiui išaugo į motinystės skyrių, slaugytojų rengimą, greitosios pagalbos automobilius ir globos namus. Balzano fondo pristatyme minima ir mirusiųjų tarnyba: nemusulmonai, bendradarbiaujant su bažnyčia ar šventykla, buvo laidojami pagal savo tikėjimą. Šio musulmono darbas rodo rūpestį, kuris nepradeda nuo reikalavimo tapti savu: pagalbos reikia konkrečiam žmogui.

Ryšys su skaitiniais. Svetimšalio ir kitaip tikinčiojo orumas nėra sąlyginis atlygis už jo panašumą į mane.

Šaltinis: International Balzan Foundation, Abdul Sattar Edhi, 2000 m. premijos pristatymas.

2026 m. UNICEF pasakojimas: trijų vaikų paieška baigėsi vardų sutapimu

Bėgdami nuo smurto Al Fašire devynmetės dvynės Makka ir Medina su dvejų metų broliu Adilu pasimetė nuo motinos. Mergaitės pakaitomis nešė mažylį; vėliau paprašė šeimos jį pavėžėti asilo vežimėliu ir ėjo iš paskos, nenuleisdamos akių nuo brolio. Taviloje joms teko ieškoti maisto turguje ir nakvynės ten, kur kas nors priimdavo. Atsiskyrimas truko septynias dienas.

UNICEF 2026 m. kovo 2 d. paskelbtoje istorijoje lemiamas posūkis labai konkretus. Socialiniai darbuotojai turguje užregistravo vienus rastus vaikus. Tą pačią dieną į atvykusiųjų registracijos vietą atėjusi motina Fatma Eissa pateikė dingusių vaikų vardus ir aprašymus. Duomenys sutapo, šeima susitiko. Sugrįžęs artumas dar neišgydė visos baimės, tačiau vaikų saugumas vėl turėjo pažįstamą veidą.

Ryšys su skaitiniais. Meilė saugo mažylį kelyje ir kantriai užrašo vardus, kad šeima galėtų vėl vienas kitą surasti.

Šaltinis: UNICEF Sudan, Together again, Makka, Medina ir Adil, 2026-03-02.

1. Leonas XIV: meilė išsilieja į santykį su artimu

Negalime tikrai mylėti Dievo, jei ši meilė neišsilieja į meilę mūsų broliams ir seserims.

Leonas XIV, Viešpaties angelas, 2026-10-25, pastraipa Dear friends · vertimas iš anglų k.

Dvigubas įsakymas tikrinamas tuo, ar kitas žmogus iš tiesų patenka į mano meilės akiratį.

Šaltinis: Leonas XIV, Viešpaties angelas, 2026-10-25.

2. Pranciškus: maldos širdis yra garbinimas

Garbinti Dievą kaip tik ir yra maldos širdis.

Pranciškus, Viešpaties angelas, 2020-10-25, pastraipa We recite the prayer · vertimas iš anglų k.

Psalmės kreipinys į Viešpatį nėra vien pagalbos prašymas: jame pripažįstamas ir mylimas pats Dievas.

Šaltinis: Pranciškus, Viešpaties angelas, 2020-10-25.

3. Benediktas XVI: kasdienį veiksmą matuoti meilės kvietimu

Kasdien savo veiksmus matuokime jo kvietimu mylėti ir gyvenkime juo drąsiai bei džiaugsmingai.

Benediktas XVI, Viešpaties angelas, 2011-10-23, sveikinimas anglų kalba · vertimas iš anglų k.

Tesalonikiečių pavyzdys sklido iš gyvenimo, todėl meilė turi savo vietą paprastuose dienos pasirinkimuose.

Šaltinis: Benediktas XVI, Viešpaties angelas, 2011-10-23, sveikinimas anglų kalba.

4. Šv. Jonas Paulius II: Dievas pats stoja tarnauti

Jėzuje Dievas stoja tarnauti žmonėms!

Šv. Jonas Paulius II, Vita consecrata, 75, 1996-03-25 · vertimas iš anglų k.

Kojų plovime atskleista Dievo meilė suteikia tarnystei artimui kristologinį pagrindą.

Šaltinis: Jonas Paulius II, Vita consecrata, 75, 1996-03-25.

5. Šv. Tomas Akvinietis: ta pati meilės dorybė pasiekia Dievą ir artimą

Vadinasi, meilės dorybė apima ne vien Dievo meilę, bet ir artimo meilę.

Šv. Tomas Akvinietis, Teologijos suma II–II, q. 25, a. 1, atsakymo pabaiga · vertimas iš anglų k.

Meilė Dievui ir meilė jo kūriniui susijusios pačiu savo vidiniu pagrindu.

Šaltinis: Tomas Akvinietis, Teologijos suma II–II, q. 25, a. 1.

6. Šv. Pranciškus Asyžietis: artumas niekinamajam gali būti džiaugsmas

Jie turėtų džiaugtis bendraudami su menkos padėties ir niekinamais žmonėmis.

Šv. Pranciškus Asyžietis, Ankstesnioji regula, IX, 2; Paschal Robinson leidimo p. 42 · vertimas iš anglų k.

Pranciškus broliams siūlo bendrą gyvenimą su atstumtaisiais, o ne vien iš tolo atliekamą gerą darbą.

Šaltinis: Pranciškus Asyžietis, Ankstesnioji regula IX, Paschal Robinson leidimas (1906).

7. Ciceronas: gimimas nėra vien privataus gyvenimo pradžia

Gimėme ne vien sau: dalį mūsų gyvenimo sau reikalauja tėvynė, dalį — draugai.

Ciceronas, De officiis, I, 22; autorius remiasi Platonu · vertimas iš lotynų k.

Šis senovės samprotavimas primena, kad gyvenimą gauname santykiuose, kurie reikalauja ir mūsų atsako.

Šaltinis: Ciceronas, De officiis I, 22, lotyniškas originalas.

8. George Eliot: dėl ko gi gyvename?

Dėl ko gi gyvename, jei ne tam, kad vieni kitiems padarytume gyvenimą mažiau sunkų?

George Eliot, Middlemarch, LXXII skyrius, Dorotėjos žodžiai · vertimas iš anglų k.

Romano veikėja šiuos žodžius sako svarstydama, kaip padėti šmeižiamam žmogui. Meilė palengvina ne vien materialią naštą.

Šaltinis: George Eliot, Middlemarch, LXXII skyrius.

9. Williamas Blake’as: kur apsigyvena gailestingumas

Kur gyvena gailestingumas, meilė ir atjauta, ten gyvena ir Dievas.

Williamas Blake’as, The Divine Image, Songs of Innocence, 19–20 eilutės, 1789 · vertimas iš anglų k.

Poetas šiais žodžiais užbaigia posmą, raginantį mylėti žmogų ir už savos religinės bendruomenės ribų.

Šaltinis: William Blake, The Divine Image, 1789, Toronto universiteto RPO leidimas.

10. Hilelis: rūpintis savimi ir neužsidaryti savyje

Jei aš ne už save, kas už mane? Bet jei esu tik sau, kas aš? Ir jei ne dabar, kada?

Hilelis, Pirkei Avot, 1, 14 · vertimas iš hebrajų k.

Mišnoje išsaugotas Hilelio posakis padeda kartu laikyti atsakomybę už save, atvirumą kitam ir neatidėliojamą veiksmą.

Šaltinis: Hilelis, Pirkei Avot 1, 14, teksto citata Sefaria rinkinyje In the Image.

Visos šeimos bėdos pasirodė labai patogus argumentas

Labdaros rinkėjas paprašo teisininko prisidėti. Šis ima vardyti:
— Ar žinote, kiek kainuoja mano sergančios motinos gydymas? O brolis — sužeistas karo veteranas! Sesuo viena augina tris vaikus, valo grindis, dar uždarbiauja lygindama…

Rinkėjas jau traukiasi:
— Atleiskite, nežinojau, kiek turite išlaidų artimiesiems. Suprantu, jūsų prašyti negalime.
Teisininkas patenkintas linkteli:
— Būtent! Jeigu neduodu net savo šeimai, kodėl turėčiau duoti jums?

Ryšys su skaitiniais. Artimųjų skurdą galima prisiminti ir kaip kvietimą padėti, ir kaip priedangą savo uždarumui.

Šaltinis: SEAFDEC Aquaculture Department, AQD News 17(36), 2002-09-09, Humor: Lawyer Joke.

Nasredinas atsakymą laikė ant stogo

Nasredinas ant stogo taiso čerpes. Darbas jau beveik baigtas, kai iš apačios kažkas šaukia:
— Ei!
— Ko norite?
— Nulipkite, tada pasakysiu.
Nasredinas padeda įrankius, atsargiai nulipa kopėčiomis. Apačioje senas elgeta pagaliau paaiškina:
— Gal turite šiek tiek pinigų?

Nasredinas pagalvoja.
— Eikite su manimi.
Jis ima lipti atgal. Elgeta paskui jį — laiptelis po laiptelio, ligi pat stogo. Abu atsisėda. Nasredinas atsisuka:
— Ne.

Ryšys su skaitiniais. Mandagumas dar nėra artimo meilė, jeigu visą savo pastangą skiriame tam, kad kitam būtų taip pat nepatogu.

Šaltinis: Martin Holmes, Nasreddin and the Beggar, University of Victoria English Language Centre.

Ambrose’as Bierce’as: kebliausias žodyno straipsnis — „artimas“

Bierce’o „Velnio žodyne“ prie žodžio „artimas“ randame tokį apibrėžimą:
„Tas, kurį mums įsakyta mylėti kaip save patį ir kuris daro visa, ką išmano, kad mes nepaklustume.“

Ryšys su skaitiniais. Satyrikas pagauna tikrą sunkumą: įsakymas skirtas ir tam artimui, su kuriuo meilė neatsiranda savaime.

Šaltinis: Ambrose Bierce, The Devil’s Dictionary, Neighbor (1911).

Moneta į upę nukrito labai aiškios nuosavybės

Močiutė sunegaluoja ir išleidžia berniuką į bažnyčią vieną. Duoda dvi vienodas monetas: vieną aukai, kitą ledams po Mišių. Berniukas eina per seną medinį tiltą, pasišokinėdamas žiūri į upę ir netyčia paleidžia vieną monetą. Ši nurieda prie lentų plyšio — ir plumpt į vandenį.

Jis pritupia, prikiša akį prie plyšio, dar pažiūri žemyn. Atsistoja, likusią monetą rūpestingai įsideda į kišenę ir atsidūsta:
— Na štai… nuplaukė Dievo moneta.

Ryšys su skaitiniais. Kai atsiranda nuostolis, greitai paaiškėja, kuri dalis mūsų akyse buvo svarbesnė.

Šaltinis: There Goes God’s Nickel, Sermon Illustrator, anoniminis juokelis.

Elgeta turėjo labai konkretų linkėjimą širdžiai

Dubline elgeta vis prašo suirzusio, podagros kamuojamo pono išmaldos. Šis šlubuoja ir vis piktai atsisako duoti bent smulkią monetą. Galiausiai elgeta atsako palinkėjimu:
— Jūsų malonybe, kad tik jūsų širdis būtų tokia jautri kaip kojų pirštai!

Ryšys su skaitiniais. Savo skausmą jaučiame tuojau pat; artimo skausmas irgi prašo jautrios širdies.

Šaltinis: Ever Heard This? (1916), Tenderness, senas suirzęs ponas ir elgeta.

Jis taip rūpinosi našle, nes turėjo tam labai rimtą priežastį

Pas geraširdę dvasininko žmoną ateina susirūpinęs vyras. Pasakoja apie jauną našlę su keturiais mažais vaikais: artimųjų pagalbos nėra, kūdikis serga. Jei neatsiras keturi šimtai dolerių nuomai, šeima atsidurs gatvėje.

Moteris jau siekia piniginės.
— O jūs, pone, kas būsite?
— Aš? Tos našlės nuomotojas.

Ryšys su skaitiniais. Rūpestį artimu verta patikrinti ir klausimu, ką pats galėčiau padaryti ten, kur turiu galią.

Šaltinis: Tricia Goss, The Landlord or the Minister’s Wife, Heartlight, 2004-10-13.

Berniukas labai rimtai pasirengė padėti varganam pamokslininkui

Po pamaldų berniukas prieina prie dvasininko:
— Kai užaugsiu, duosiu jums pinigų.
— Ačiū! O kodėl?
— Nes tėtis sakė, kad jūs vienas varganiausių pamokslininkų, kokius tik esame turėję.

Ryšys su skaitiniais. Vaikas bent jau pasirengęs į išgirstą „vargą“ atsiliepti pagalba. Kartais nuoširdus atsakas aplenkia suaugusiųjų vertinimus.

Šaltinis: Stewardship of Life Institute, Jokes, When I grow up, I’m going to give you some money.