Prisikėlęs Kristus ateina į baimės užrakintą kambarį ir dovanoja ramybę. Jo gailestingumas atgimdo gyvai vilčiai, o tikėjimas tampa besidalijančios bendruomenės gyvenimu. Žaizdas rodantis Viešpats kviečia pasitikėti juo ir tuos, kurie jo nėra matę.
Pagrindinės skaitinių mintys
Pirmasis skaitinys · Apd 2, 42–47
Prisikėlusiojo bendruomenė dalijasi ir tikėjimu, ir duona
Tikintieji ištvermingai laikosi apaštalų mokymo, bendrystės, duonos laužymo ir maldų. Dalijimasis pasiekia žmonių poreikius. Šventyklos ir namų gyvenimą jungia džiugus Dievo garbinimas, o Viešpats pats augina bendruomenę.
Atliepiamoji psalmė · Ps 117 (118), 2–4. 13–15. 22–24
Atmestasis akmuo tampa naujo statinio atrama
Izraelis, Aarono namai ir visi Viešpaties besibijantys kviečiami skelbti jo ištikimą meilę. Prispaustasis liudija sulaukęs pagalbos. Atmestojo akmens išaukštinimas tampa bendruomenės nuostabos bei šios Viešpaties dienos džiaugsmo pagrindu.
Antrasis skaitinys · 1 Pt 1, 3–9
Prisikėlimas atgimdo vilčiai, kuri išlieka išmėginimuose
Dievo gailestingumas per Kristaus prisikėlimą atveria gyvą viltį ir nenykstantį palikimą. Dabartiniai išmėginimai nepanaikina tikėjimo vertės. Kristaus nemačiusieji gali jį mylėti, tikėti ir džiaugtis jo duodamu išganymu.
Evangelija · Jn 20, 19–31
Prisikėlusysis dovanoja ramybę, Dvasią ir siunčia atleisti
Jėzus ateina pas užsirakinusius mokinius, parodo žaizdas ir siunčia juos kaip Tėvo siųstasis, duodamas Šventąją Dvasią nuodėmių atleidimui. Po aštuonių dienų pasitinka ir Tomą. Jo išpažinimas bei palaiminimas nemačiusiems tikintiesiems atveda prie Evangelijos tikslo: tikėti Kristų ir turėti gyvenimą jo vardu.
Medžiaga homilijai
Ryšiai su visa Biblija
Kiekvienam skaitiniui parinktos 8 papildančios vietos. Trumpos pažodinės ištraukos patikrintos pagal biblija.lt pateikiamą Rubšio ir Kavaliausko vertimą, LVK 1998 m. Visą nurodytos eilutės tekstą atversite paspaudę jos nuorodą; žemiau pateikiamas paaiškinimas yra šio puslapio sintezė.
Turinys: Pirmajam skaitiniui · Psalmei · Antrajam skaitiniui · Evangelijai
Pirmajam skaitiniui · Apd 2, 42–47
1. Įst 15, 7–11
Verčiau ištiesk ranką ir noriai jam skolink, ko tik jis stokoja.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Atverta ranka stokojančiam broliui priklauso Dievo tautos ištikimybei. Apaštalų darbų bendruomenė pratęsia šį rūpestį, dalydamasi pagal tikrus žmonių poreikius.
2. 2 Kor 8, 13–15
Šiuo metu jūsų perteklius tepapildo jų nepriteklių,
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dalijimosi tikslas nusakomas kaip lygybė, o ne vienų prispaudimas dėl kitų patogumo. Manos pavyzdys padeda suprasti, kodėl duona ir bendrystė neturi palikti šalia alkstančiojo.
3. 1 Kor 10, 16–17
Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas:
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Vienos duonos priėmimas sieja daugelį žmonių su vienu Kristaus kūnu. Duonos laužymas todėl turi ir regimos tarpusavio bendrystės kryptį.
4. 1 Kor 12, 24–27
Todėl jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Vieno nario kančia ar pagerbimas paliečia visą kūną. Bendruomenės vienybė parodoma jautrumu konkretaus žmogaus gyvenimui.
5. Tob 4, 7–11
Jeigu turi daug mantos, duok išmaldą iš savo pertekliaus; jeigu mažai, nebijok duoti iš to, ką turi.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Tobitas ragina nenusigręžti nuo vargšo ir dalytis pagal galimybes. Turtas tampa priemone padėti, o ne atskirti save nuo stokojančiųjų.
6. Neh 8, 9–12
skirdami jų dalį tiems, kurie nieko neturi sau pasiruošę,
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Žodžio išklausę žmonės kviečiami švęsti ir nusiųsti dalį neturintiems. Džiaugsmas, žodis ir pasidalytas maistas priklauso tam pačiam atnaujintos bendruomenės gyvenimui.
7. Lk 14, 12–14
Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų,
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Į puotą kviečiami tie, kurie negali atsilyginti. Kristaus bendrystė pranoksta abipusės naudos ratą ir padeda pastebėti kitaip prie stalo nepatenkantį žmogų.
8. Gal 6, 2–5
Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Kitų naštų nešimas siejamas su asmenine atsakomybe už savo elgesį. Bendrystė neatleidžia nuo veikimo, bet padeda tam, kuriam vienam per sunku.
Psalmei · Ps 117 (118), 2–4. 13–15. 22–24
1. Joz 4, 4–7
Taigi šie akmenys bus amžinas paminklas izraeliečiams
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Akmenys prie Jordano tampa Dievo pagalbą primenančiu ženklu ateities kartoms. Psalmės akmens vaizdas taip pat kviečia saugoti ir perduoti išganymo atmintį.
2. Ps 136, 4–7
Tam, kuris savo išmintimi sukūrė dangus, nes jo ištikima meilė amžina.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dėkojimą lydi kartojamas Viešpaties ištikimos meilės išpažinimas. Atskiro žmogaus išgelbėjimas įsirašo į platesnį Dievo darbų šlovinimą.
3. 1 Sam 2, 6–8
Jis ištraukia vargšą iš dulkių, pakelia skurdžių iš šiukšlyno,
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Onos giesmėje Viešpats pakelia iš dulkių ir pakeičia žmogišką garbės tvarką. Atmesto akmens išaukštinimą padeda suprasti tas pats Dievo rūpestis pažemintuoju.
4. Iz 28, 16–18
Teisingumas – mano matavimo virvė, teisumas – man svambalas.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Sione dedamas patikimas pamato akmuo priešpastatomas melagingam saugumui. Viltis remiasi Viešpaties veikimu, o ne sandoriais, kurie galiausiai neapsaugo.
5. Pr 50, 18–21
nors jūs ir sumanėte man pikta, Dievas pakeitė tai į gera
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Juozapas nekeršija broliams: jų sumanyto blogio akivaizdoje atpažįsta Dievo atvertą gyvybės išsaugojimo kelią. Išgelbėjimas gimdo gailestingą atsaką.
6. 1 Pt 2, 4–5
Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus,
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Kristus vadinamas gyvuoju akmeniu, o tikintieji – iš jo kuriamais dvasiniais namais. Psalmės vaizdas čia atveriamas prisikėlusio Kristaus bendruomenei.
7. 1 Kor 1, 27–29
kad joks žmogus negalėtų didžiuotis prieš Dievą.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievo pasirinkimas pasiekia pasaulyje niekinamus ir silpnais laikomus žmones. Žmogiškas atmetimas nepaverčiamas galutiniu vertės matu.
8. Jn 16, 20–22
Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Atsisveikinimo kalboje Jėzus pažada skausmą perkeisiantį susitikimo džiaugsmą. Psalmės pergalės šlovinimą galima girdėti ir ankstesnių ašarų atmintyje.
Antrajam skaitiniui · 1 Pt 1, 3–9
1. Žyd 11, 1–3
Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Tikėjimas nukreiptas į tai, ko dar nematome ir laukiame. Kristaus nemačiusiųjų meilė priklauso biblinei pasitikėjimo Dievu krypčiai.
2. 2 Kor 4, 16–18
jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai vidinis diena iš dienos atsinaujina.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Išorinis silpimas neatima vidinio atsinaujinimo. Paulius dabarties regimybę įrašo į amžinybės horizontą, nenuvertindamas patiriamo vargo.
3. Rom 8, 22–25
Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Visa kūrinija ir tikintieji dejuoja laukdami išvadavimo. Gyva viltis nepanaikina dabartinio ilgesio, bet leidžia ištvermingai laukti to, kas dar nėra regima.
4. Job 23, 8–12
Betgi jis žino kiekvieną mano žingsnį! Teištiria mane ugnimi: išeisiu tarsi grynas auksas.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Jobas neranda Dievo ten, kur jo ieško, tačiau kalba apie žinomą jo kelią ir išmėgintą auksą. Tai sunkumų metu išsakomas pasitikėjimas, o ne lengvas kančios paaiškinimas.
5. Mal 3, 1–3
Jis sėdės kaip sidabro lydytojas bei valytojas
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Tauriųjų metalų gryninimo vaizdas nusako tarnystės apvalymą. Petro aukso įvaizdis kviečia branginti tikrą tikėjimą; juo nepateisinamas žmonėms daromas smurtas.
6. 1 Jn 3, 1–3
nes matysime jį tokį, koks jis yra.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievo vaikai dar nemato būsimos pilnatvės. Viltis išvysti Kristų susiejama su dabartiniu gyvenimo tyrumu.
7. Tit 3, 4–7
kad, nuteisinti jo malone, taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojais.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Atgimimas ir paveldėjimo viltis kyla iš Dievo gailestingumo, o ne žmogaus nuopelnų sumos. Dovana atveria naują priklausymą ir gyvenimą Dvasioje.
8. 1 Kor 15, 17–20
Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Paulius aiškiai susieja tikėjimo pagrindą su Kristaus prisikėlimu. Viltis neapsiriboja šio gyvenimo sėkme, nes prisikėlęs Kristus yra pirmasis iš užmigusiųjų.
Evangelijai · Jn 20, 19–31
1. Pr 2, 7–9
ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievo įkvėptas gyvybės alsavimas žmogų padaro gyvą. Prisikėlusio Jėzaus kvėpimas leidžia atpažinti naujos kūrybos horizontą, kuriame gyvybė vėl yra Dievo dovana.
2. Ez 37, 9–10
Ir įėjo į juos dvasia, – jie atgijo, pakilo ant kojų nepaprastai didelė minia.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievo siunčiamas alsavimas pasiekia mirusiuosius ir jie atsistoja gyvi. Izraelio atkūrimo vaizdas suteikia biblinį foną Dvasią duodančio Prisikėlusiojo veiksmui.
3. Jn 14, 25–27
Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dar prieš Kančią Jėzus pažada Dvasią ir dovanoja savo ramybę. Velykų vakaro pasveikinimas bei kvėpimas primena, kad mokinių neapleido tas pats juos mylėjęs Viešpats.
4. Mt 18, 15–18
Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Surišimo ir atrišimo kalba pateikiama rūpesčio suklydusiu broliu kontekste. Atleidimo siuntimas skirtas žmogų susigrąžinančiai bendrystei, o ne abejingam jo pasmerkimui.
5. 2 Kor 5, 18–20
kuris mus per Kristų sutaikino su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnystę.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Iš Dievo gautas sutaikinimas tampa patikėta tarnyste. Prisikėlusiojo siunčiami mokiniai neša žinią apie Dievo atvertą susitaikymo kelią.
6. Apd 1, 21–22
reikia kartu su mumis tapti jo prisikėlimo liudytoju
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Renkant apaštalą išskiriama prisikėlimo liudytojo užduotis. Nemačiusiųjų tikėjimas siejamas su konkrečių žmonių perduodamu Kristaus gyvenimo ir prisikėlimo liudijimu.
7. 1 Jn 1, 1–4
Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Girdėtas, regėtas ir liestas gyvybės Žodis skelbiamas tam, kad kiti įžengtų į bendrystę. Liudijimas peržengia vien regėjusiųjų ratą ir atveria bendrą džiaugsmą.
8. Jn 17, 18–21
Ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės:
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Jėzaus malda apima ir tuos, kurie įtikės mokinių žodžiu. Siuntimas iš Tėvo per Sūnų mokiniams veda į vienybę, padedančią pasauliui atpažinti Dievo meilę.
Katekizmas ir temos
Homiletikos vadovo temos padeda jungti skaitinių apmąstymą su Bažnyčios tikėjimu.
Turinys:
Prisikėlusio Kristaus pasirodymai · KBK 448, 641–646
Prisikėlusio Kristaus buvimas liturgijoje · KBK 1084–1089
Sekmadienio Eucharistija · KBK 2177–2178, 1342
Naujas gimimas Kristaus prisikėlime · KBK 654–655, 1988
Tikiu nuodėmių atleidimą · KBK 976–983, 1441–1442
Dvasinių gėrybių bendrystė · KBK 949–953, 1329, 1342, 2624, 2790
Prisikėlusio Kristaus pasirodymai · KBK 448, 641–646
KBK 448, 641–646: prisikėlusio Kristaus pasirodymai;
Prisikėlusio Kristaus buvimas liturgijoje · KBK 1084–1089
KBK 1084–1089: prisikėlusio Kristaus pašventinantis buvimas liturgijoje;
Naujas gimimas Kristaus prisikėlime · KBK 654–655, 1988
KBK 654–655, 1988: mūsų naujas gimimas Kristaus prisikėlime;
Tikiu nuodėmių atleidimą · KBK 976–983, 1441–1442
KBK 976–983, 1441–1442: „tikiu nuodėmių atleidimą“;
Dvasinių gėrybių bendrystė · KBK 949–953, 1329, 1342, 2624, 2790
KBK 949–953, 1329, 1342, 2624, 2790: dvasinių gėrybių bendrystė.
Šaltinis: Homiletikos vadovas. Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija, 2014-06-29
Egzegetiniai komentarai
Teksto prasmę padeda atverti hebrajiški ir graikiški žodžiai, pasakojimo sandara bei to meto gyvenimo aplinka. Žemiau atskiriamas skaitinio aiškinimas ir jo pritaikymas homilijai; prie kiekvienos temos pateikti senesnių ar naujesnių tyrimų šaltiniai.
Turinys:
Apd 2, 42: bendrystę kuria ištvermė, o ne vien buvimas greta
Apd 2, 44–47: turto paskirtį nusako stokojančio žmogaus poreikis
Ps 117 (118): padėkos atliepas ir atmesto akmens likimas
1 Pt 1, 3–9: naujas gimimas atveria nepražūvantį palikimą
Jn 20, 19–23: ramybė ir gyvybės kvėpimas tampa siuntimu
Jn 20, 24–28: Tomas kviečiamas iš reikalavimo pereiti į išpažinimą
Jn 20, 29–31: nemačiusiųjų tikėjimas remiasi užrašytu liudijimu
Apd 2, 42: bendrystę kuria ištvermė, o ne vien buvimas greta
Proskarteroûntes nusako atkaklų laikymąsi, nuolatinį atsidėjimą. Kartu su veiksmažodžiu „buvo“ ši forma rodo besitęsiančią laikyseną. Sekminių dienos įvykis išauga į kasdienybę: tikintieji mokosi, meldžiasi ir laužo duoną. Tai ne vienkartinis pakilus susibūrimas. Tas pats atsidavimo žodis Apd 1,14 jau siejo mokinių bendrą maldą prieš Sekmines.
Koinōnía reiškia bendrystę, dalyvavimą tame, kas bendra. Toliau Lukas parodo jos turinį: dalijamasi ir laiku, ir maistu, ir turtu. Duonos laužymas bei maldos čia nėra atskirti nuo tarpusavio atsakomybės. Tai apibendrinantis bendruomenės paveikslas. Vėlesni jos ginčai primena, kad tokia vienybė nėra savaime kartą visiems laikams pasiekta būsena: jai reikia iš naujo atsiduoti.
Šaltinis: Mitzi J. Smith · Apd 2, 42–47 · Working Preacher, 2011-05-15; Apd 2, 42 · graikiškas tekstas ir morfologija, Bible Hub.
Apd 2, 44–47: turto paskirtį nusako stokojančio žmogaus poreikis
Epípraskon – „parduodavo“ – yra netobulinio būtojo laiko forma. Drauge su tokiu pačiu dalijimą nusakančiu laiku ji leidžia matyti tęstinį veikimą, o ne vieną visų žmonių turto likvidavimo dieną. Tikintieji tebėra ir šventykloje, ir namuose. Bendras tikėjimas persmelkia materialų gyvenimą, tačiau šio apibendrinimo nereikia paversti detaliu nuosavybės teisės kodeksu.
Chreían reiškia „poreikį“. Dalijama pagal tai, ko žmogui reikia, todėl akcentas tenka artimo gyvenimui, o ne dosnumo demonstravimui. Naujas komentaras pagrįstai atkreipia dėmesį į pažeidžiamųjų apsaugą bendruomenėje. Lukas šį rūpestį sujungia su džiugiu garbinimu ir pabaigoje pakeičia veikiantįjį: jų būrį didina Viešpats. Augimas pasakojamas kaip jo darbas tarp žmonių, kurie dalijasi jo dovana.
Šaltinis: Apd 2 · Cambridge Bible for Schools and Colleges, XIX a.; Jeremy L. Williams · Apd 2, 42–47 · Working Preacher, 2026-04-26; Apd 2, 45 · graikiškas tekstas ir morfologija, Bible Hub.
Ps 117 (118): padėkos atliepas ir atmesto akmens likimas
Ḥéseḏ nusako ištikimą meilę, gerumą, kurį Viešpats rodo saviesiems. Liturgijos atliepas kviečia ne tik vieną išgelbėtą žmogų: atsako Izraelis, Aarono namai ir visi Viešpaties besibijantys. Giesmėje išsaugota ir Išėjimo atmintis – Viešpats vadinamas stiprybe bei išgelbėjimu. Dabarties pagalba atpažįstama kaip to paties Dievo ištikimybės tąsa.
’Eḇen reiškia „akmuo“. Statytojai jį atmetė, tačiau jis tapo svarbiausia kertės dalimi. Tikslus statybinis vaizdas aiškinamas įvairiai; pagrindinė mintis aiški: žmonių sprendimą perkeičia Viešpaties darbas. Pirmajame psalmės horizonte taip išpažįstamas pažemintos bendruomenės išgelbėjimas. Naujasis Testamentas šiuos žodžius pritaiko Kristui. Velykų skaitymas leidžia jo atmetimą bei išaukštinimą girdėti platesnėje Dievo pažadų istorijoje.
Šaltinis: Ps 118 · Cambridge Bible for Schools and Colleges; Ps 118, 1 · hebrajiškas tekstas ir morfologija, Bible Hub; Ps 118, 22 · hebrajiškas tekstas ir morfologija, Bible Hub.
1 Pt 1, 3–9: naujas gimimas atveria nepražūvantį palikimą
Anagennḗsas reiškia „atgimdęs“. Pirmiausia veikia Dievas: jo gailestingumas per Kristaus prisikėlimą atveria žmogui naują ateitį. Viltis gyva todėl, kad remiasi Prisikėlusiuoju. Tai daugiau už raginimą susikurti geresnę nuotaiką. Pagarbus Dievo šlovinimas skaitinio pradžioje iškelia Dovanotoją anksčiau už kalbą apie žmogaus išmėginimus.
Klēronomían – „palikimą“ – apibūdina trys jo nepraeinamumą nusakantys žodžiai: jis nenyksta, nesusitepa ir nenuvysta. Bibliniame fone paveldėjimas primena pažadėtą žemę, tačiau dabar žvilgsnis krypsta į Dievo saugomą pilnatvę. Saugomas ne tik palikimas: Dievo galybė sergsti ir jo laukiančiuosius. Todėl dabartinis liūdesys nepaneigia gautos dovanos. Skaitinys leidžia kartu išlikti tikėjimo džiaugsmui ir tikram skausmui.
Šaltinis: 1 Pt 1 · Cambridge Bible for Schools and Colleges, XIX a.; Israel Kamudzandu · 1 Pt 1, 3–9 · Working Preacher, 2026-04-12; 1 Pt 1, 3 · graikiškas tekstas ir morfologija, Bible Hub; 1 Pt 1, 4 · graikiškas tekstas ir morfologija, Bible Hub.
Jn 20, 19–23: ramybė ir gyvybės kvėpimas tampa siuntimu
Eirḗnē – „ramybė“ – yra pasveikinimas, kuris šioje scenoje įgauna daugiau svorio. Jėzus ateina pas išsigandusius mokinius ir parodo žaizdas: prisikėlė tas pats nukryžiuotasis. Pakartojęs pasveikinimą jis siunčia juos tęsti iš Tėvo gautos misijos. Ramybė skirta ne vien užrakintam kambariui: jos gavėjai patys tampa siunčiamaisiais.
Enephýsēsen reiškia „kvėpė“. Tas pats veiksmažodis graikiškame Pr 2,7 tekste nusako Dievo žmogui duodamą gyvybę. Jono scenoje kvėpimą paaiškina Dvasios dovana ir atleidimo užduotis. Tai naujos kūrybos perspektyva: mokiniai nepaliekami veikti vien savo išgąsčio ir ryžto jėgomis. Jonas šiuos įvykius sujungia Velykų vakare; jų nereikia mechaniškai perkelti į kitą Luko Sekminių pasakojimo datą.
Šaltinis: Jn 20 · Cambridge Bible for Schools and Colleges, XIX a.; Jn 20, 19 · graikiškas tekstas ir morfologija, Bible Hub; Jn 20, 22 · graikiškas tekstas ir morfologija, Bible Hub; Jn 20, 23 · graikiškas tekstas ir morfologija, Bible Hub.
Jn 20, 24–28: Tomas kviečiamas iš reikalavimo pereiti į išpažinimą
Ápistos reiškia „netikintis“. Jėzaus kvietimas Tomui nėra abstrakti pastaba apie žmonių charakterius: jis atsako į konkrečiai šio mokinio išsakytą sąlygą. Kiti jau buvo matę Viešpatį ir jo žaizdas. Tomas nepasitenkino jų liudijimu; dabar Jėzus pats ateina jo pasitikti. Nežinome, kodėl mokinio nebuvo pirmą vakarą, todėl nereikia jo nebuvimo užpildyti sugalvota istorija.
Ho theós mou – „mano Dievas“ – tariama pačiam Jėzui. Pasakojimas aiškiai nukreipia Tomo atsakymą į priešais jį stovintį Viešpatį. Žaizdų atpažinimas veda į daugiau negu išvadą, kad kūnas gyvas: išpažįstama Jėzaus tapatybė. Evangelistas užrašo kvietimą paliesti, bet nepasakoja paties piršto įdėjimo. Lemiamą vietą scenoje užima Tomo atsakas ir po jo ištariamas palaiminimas tiems, kurie įtikės nematę.
Šaltinis: Dorothy A. Lee · Jn 20, 19–31 · Working Preacher, 2026-04-12; Jn 20, 27 · graikiškas tekstas ir morfologija, Bible Hub; Jn 20, 28 · graikiškas tekstas ir morfologija, Bible Hub.
Jn 20, 29–31: nemačiusiųjų tikėjimas remiasi užrašytu liudijimu
Sēmeîa reiškia „ženklai“. Evangelistas nesiekia surašyti visko, ką Jėzus padarė. Jis atrenka įvykius, kurie atveria jo tapatybę. Todėl palaiminimas nemačiusiems nereiškia raginimo tikėti bet kuo be pagrindo. Skaitytojui perduodamas mokinių liudijimas; užrašytas pasakojimas leidžia susitikti su jų atpažintu Mesiju.
Pisteúēte – „kad tikėtumėte“ – priklauso aiškiai išsakytam knygos tikslui. Tikėjimas neatskiriamas nuo gyvenimo Jėzaus vardu. Tą pačią nemačiusio, bet mylinčio žmogaus kryptį girdime 1 Pt 1,8. Scott Hahn atkreipia dėmesį ir į abiejų pasirodymų sekmadienio ritmą: susirinkę mokiniai girdi Viešpaties žodį, priima jo ramybę ir atleidimo dovaną. Tai pagrįsta liturginė sąsaja, padedanti skaitytojui atpažinti savo vietą tikėjimo bendruomenėje.
Šaltinis: Scott Hahn · His Mercy Endures · St. Paul Center, Atvelykis A; Jn 20, 29 · graikiškas tekstas ir morfologija, Bible Hub; Jn 20, 30 · graikiškas tekstas ir morfologija, Bible Hub; Jn 20, 31 · graikiškas tekstas ir morfologija, Bible Hub.
Bažnyčios tėvų komentarai
Turinys:
Šv. Jonas Auksaburnis: prie bendro stalo vargšui netenka gėdytis
Šv. Augustinas: atmestas akmuo sujungia anksčiau atskirtus žmones
Šv. Kirilas Aleksandrietis: Kūrėjas atnaujina žmogų ta pačia savo Dvasia
Šv. Ireniejus: naujas gyvenimas neišmeta Dievo sukurto žmogaus
Šv. Kiprijonas: dalijimasis liudija, kieno vaikais tampame
Šv. Grigalius Nazianzietis: ta pati Dvasia brandina pažadą ir jo išsipildymą
Šv. Grigalius Didysis: išvystas žmogus išpažįstamas neregimu Dievu
Šv. Jonas Auksaburnis: prie bendro stalo vargšui netenka gėdytis
Čia yra dvi dorybės: ištvermė ir santarvė.
Apaštalų darbų homilija VII; Apd 2, 42 · rengėjo vertimas
Vargšas nepatyrė gėdos, turtingasis – išdidumo.
Ten pat; Apd 2, 46–47 aiškinimas · rengėjo vertimas
Auksaburnis Apaštalų darbuose atpažįsta du vienas kitą laikančius dalykus: ištvermę ir santarvę. Bendrystė neapsiriboja maldomis ar klausomu mokymu. Ji persikelia į žmonių santykius ir maisto dalijimą. Turtingasis nelaiko kito našta, o stokojantysis nesijaučia vien malonės prašytoju. Džiaugsmą kuria ne prabangūs valgiai, bet tai, kaip vienas žmogus priima kitą.
Autorius tokį paprastumą skiria nuo klastos ir nuolatinio įtarumo. Primena Dovydą, kuris Sauliaus priešiškumo akivaizdoje neprarado savo kelio. Mokinių bendrystei taip pat reikia širdies, nekuriančios priešų kiekviename artimajame. Dalijamasi ne tam, kad būtų galima pažeminti gavėją ar pasigirti duodančiuoju. Prisikėlusiojo bendruomenė atpažįstama ir iš to, ar prie jos stalo kitam žmogui lengviau kvėpuoti.
ST → NT. Rengėjo liturginė jungtis: Dovydo paprastumas Sauliaus priešiškumo akivaizdoje → Kristaus mokinių nuoširdumas → bendruomenė, kurios dalijimasis nežemina žmogaus.
Šaltinis: Šv. Jonas Auksaburnis · Homilija apie Apaštalų darbus VII; NPNF, 1889.
Šv. Augustinas: atmestas akmuo sujungia anksčiau atskirtus žmones
Statinyje, kurį Viešpats slėpiningai statė.
Psalmės 117 (118) aiškinimas, 17 · rengėjo vertimas
Vidinio žmogaus akyse.
Ten pat, 17 · rengėjo vertimas
Augustinas psalmės kertinį akmenį perskaito kartu su Laišku efeziečiams. Kristus savyje sujungia tuos, kuriuos skyrė priklausymas Izraeliui ir tautoms. Žmonių atmestas akmuo Dievo statinyje gauna svarbiausią vietą. Kryžiaus kančia nepaverčia jo nugalėtu pašaliečiu: Dievas iš jo kuria vienybę, kurios vien žmonių sprendimas nebūtų sukūręs.
Nuostaba dėl Viešpaties darbo autoriui priklauso vidinio žmogaus akims – tikėjimui, vilčiai ir meilei. Tai nėra kvietimas niekinti regimą pasaulį. Svarbu pamatyti, ko nepamatė vien išorine menkyste nusprendęs žvilgsnis. Atvelykio bendruomenė gali švęsti Kristaus pergalę taip, kad buvusios skirties vietoje rastųsi bendri namai. Jo duodama ramybė turi ir žmones sujungiančią kryptį.
ST → NT. Augustino tipologinis skaitymas: psalmės atmestas kertinis akmuo → Kristus → iš Izraelio ir tautų vienas jo kūnas. Rengėjo ryšys su Jn20: ši vienybė gyvena Prisikėlusiojo ramybe.
Šaltinis: Šv. Augustinas · Psalmės 117 (118) aiškinimas; NPNF, 1888.
Šv. Kirilas Aleksandrietis: Kūrėjas atnaujina žmogų ta pačia savo Dvasia
Kaip atnaujintos prigimties pirmienoms.
Jono Evangelijos komentaras XII, Jn 20, 22; LFC, p. 675 · rengėjo vertimas
Nes Kristus prisikėlė dėl mūsų.
Ten pat · rengėjo vertimas
Kirilas Jėzaus kvėpimą susieja su pirmuoju žmogaus sukūrimu. Pradžios knygos Adomas priima gyvybės alsavimą; Prisikėlusysis duoda Dvasią atnaujinamai žmonijai. Autoriui čia veikia tas pats Dievo Žodis, per kurį žmogus buvo sukurtas. Jo prisikėlimas skirtas mums: mirties įveikimas atveria Dievo paveikslo atnaujinimą žmonėse.
Mokiniai vadinami atnaujintos prigimties pirmienomis. Kirilas rimtai priima Jėzaus paliepimą priimti Dvasią: Viešpats nežada tuščiais žodžiais. Sekminių liepsnų ženklą jis aiškina kaip jau veikiančios dovanos viešą pasireiškimą ir kalbų dovaną. Taip skirtingus Rašto pasakojimus jungia per vieną išganymo darbą. Žmogus atnaujinamas ne vien išoriškai: Dvasia brandina jame Kristaus pavidalą ir gyvenimą pagal Evangeliją.
ST → NT. Paties Kirilo tipologija: Adomo sukūrimas ir Dievo alsavimas → Prisikėlusio Kristaus kvėpimas → Dvasioje atnaujinamas žmogus, panašėjantis į Kūrėją.
Šaltinis: Šv. Kirilas Aleksandrietis · Jono Evangelijos komentaras XII; LFC, 1885.
Šv. Ireniejus: naujas gyvenimas neišmeta Dievo sukurto žmogaus
Ne atmesdami Dievo kūrinį, bet kūno geismus.
Prieš erezijas V, 12, 3 · rengėjo vertimas
Kūno išganymas.
Ten pat, V, 12, 4 · rengėjo vertimas
Ireniejus skiria pirmosios kūrybos gyvybės alsavimą ir Dvasios teikiamą amžinąjį gyvenimą. Remiasi Izaijo žodžiais apie alsavimą bei Dvasią ir Pauliaus sugretintus Adomą bei Kristų. Žmogus pirma sukuriamas, paskui priima bendrystę su Dievu. Ši bendrystė skirta ne kitai būtybei vietoj mūsų, o tam pačiam žmogui, kurį Dievas iš pradžių suformavo.
Todėl raginimas nusivilkti senąjį žmogų nereiškia atsisakyti kūno. Atsisakoma žmogų griaunančių geismų ir darbų. Dvasios veikimo tikslas pasiekia ir kūną: Ireniejui jis gali priimti Dievo teikiamą negendamumą. Atvelykio viltis nėra pabėgimas nuo žmogiškumo. Kristaus prisikėlimas ir jo Dvasios dovana leidžia laukti, kad Kūrėjo darbas bus išgelbėtas ir atnaujintas.
ST → NT. Ireniejaus tipologija: pirmasis Adomas, gavęs gyvybės alsavimą → gyvybę teikiantis Kristus → Dvasią priimantis tas pats žmogus, kurio kūnas neatmetamas.
Šv. Kiprijonas: dalijimasis liudija, kieno vaikais tampame
Visa, kas iš Dievo, yra bendra mums naudotis.
Apie gerus darbus ir išmaldą, 25 · rengėjo vertimas
Tai iš tiesų yra tapti Dievo vaikais dvasiniu gimimu.
Ten pat, 25 · rengėjo vertimas
Kiprijonas į Apaštalų bendruomenę žvelgia kaip į dvasinio gimimo vaisių. Žmonės dalijasi tuo, ką turi, nes mokosi elgtis Tėvo būdu. Jis primena visiems bendras Kūrėjo dovanas: dienos šviesą, saulę, lietų, vėją ir žvaigždes. Dangaus gerumas nėra uždaromas vieno žmogaus nuosavybėje. Gailestingas savo derliaus ar pajamų dalijimas tampa Dievo gerumo atspindžiu.
Prieš šį aiškinimą autorius primena būsimą puotą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. Žemiškas maistas, drabužis ir pagalba artimui įrašomi į amžino gyvenimo viltį. Taigi Apd 2 dalijimasis ir 1 Pt 1 naujas gimimas nėra dvi svetimos temos. Gavęs Tėvo gailestingumą žmogus gali atpažinti brolį, kuriam šiandien trūksta jo turimos dovanos.
ST → NT. Kiprijono Rašto jungtis: Abraomas, Izaokas ir Jokūbas → Kristaus pažadėta dangiškoji puota → Tėvo vaikų gailestingas dalijimasis jau šiame gyvenime.
Šaltinis: Šv. Kiprijonas · Apie gerus darbus ir išmaldą; ANF, 1886.
Šv. Grigalius Nazianzietis: ta pati Dvasia brandina pažadą ir jo išsipildymą
Kiek jie gebėjo ją priimti.
Kalba XLI, 11 · rengėjo vertimas
Tas kvėpimas į juos po Prisikėlimo.
Ten pat, 11 · rengėjo vertimas
Kalbėdamas apie Dvasią Grigalius aprėpia visą Rašto kelią. Ji veikia patriarchuose ir pranašuose, leidžia priimti Dievo pažadą bei ateitį. Tas pats veikimas pasiekia Kristaus mokinius. Autorius išskiria jų tarnystę dar prieš Kančią, Jėzaus kvėpimą po prisikėlimo ir Sekminių liežuvių ženklą. Tai ne trys skirtingi dievai ar tarpusavyje nesusijusios dovanos.
Skirtingus pasireiškimus Grigalius sieja ir su mokinių gebėjimu priimti. Dvasia nėra vien prisiminimas apie kadaise įvykusį stebuklą: ji lieka su žmonėmis. Atvelykio Evangelijos žodžiai apie jos priėmimą taip girdimi kaip didelės išganymo istorijos dalis. Nuo pranašų vilties iki Prisikėlusiojo dovanos tas pats Dievas ugdo žmones bendrystei su savimi.
ST → NT. Paties Grigaliaus išganymo istorijos grandinė: Dvasios vedami patriarchai ir pranašai → Kristaus mokiniai ir Prisikėlusiojo kvėpimas → Bažnyčioje pasiliekanti Dvasios dovana.
Šaltinis: Šv. Grigalius Nazianzietis · Kalba XLI apie Sekmines; NPNF, 1894.
Šv. Grigalius Didysis: išvystas žmogus išpažįstamas neregimu Dievu
Tai, ką jis matė, ir tai, kuo tikėjo, buvo skirtingi dalykai.
Evangelijų homilija 26, 7–9; liturginė ištrauka · rengėjo vertimas
Tikras tikintysis daro tai, ką tiki.
Ten pat · rengėjo vertimas
Grigalius Tomo susitikime atskiria tai, kas matoma, ir tai, kas išpažįstama. Prieš mokinį yra Jėzaus žmogiškumas bei žaizdos, o tikėjimo atsakas pasiekia jo dieviškąją tapatybę. Regėjimas neužbaigia pasakojimo vien fiziniu atpažinimu. Žmogų sutikęs Tomas išpažįsta savo Viešpatį ir Dievą. Ši skirtis padeda suprasti ir palaiminimą tiems, kurie neturėjo tokio pat regimo susitikimo.
Toliau autorius kreipiasi į klausytojus: nematyto Kristaus priėmimas širdimi turi pasiekti darbus. Vien lūpomis išpažinta tiesa dar nėra visas tikėjimo gyvenimas. Atvelykio Apaštalų bendruomenės paveikslas parodo, kaip toks atsakas tampa matomas: žmogus nepaliekamas vienas su stoka. Prisikėlusįjį galima išpažinti ir tuo, ką dėl jo padarome kitam.
ST → NT. Rengėjo liturginė sąsaja: psalmėje išaukštinamas atmestas akmuo → Tomo Dievu išpažintas Nukryžiuotasis → nematę tikintieji, patvirtinantys tikėjimą darbais.
Šventieji: žodis tampa gyvenimu
Turinys:
Šv. Faustina: atleidimo stebuklas nepriklauso nuo įspūdingo reginio
Šv. Gvidas Marija Conforti: žvilgsnis į Nukryžiuotąjį atveria pašaukimą
Šv. Chosė Gabrielis Brochero: susirgęs nepaleidžia bendrystės su Kristumi
Šv. Juozapas Freinademetzas: meilės kalba pasigirsta epidemijos metu
Šv. Bonifacija Rodríguez Castro: atmestai steigėjai lieka viltis dėl bendrystės
Šv. Paula Frassinetti: neturtingas namas tampa bendro gyvenimo ir pagalbos vieta
Šv. Ana Schäffer: adata ir plunksna palieka kelią pas kitus
Šv. Faustina: atleidimo stebuklas nepriklauso nuo įspūdingo reginio
Dievo Gailestingumo stebuklas visiškai atkuria tą sielą.
Dienoraštis 1448; Faustinos užrašyta Jėzaus kalba · rengėjo vertimas
Dienoraščio 1448 įraše Faustina perteikia Jėzui priskiriamą kalbą apie Susitaikinimo sakramentą. Žmogus gali manyti esąs jau visai prarastas, tarsi iš jo gyvenimo nebelikę ko atkurti. Tačiau gailestingumas neapsiriboja tuo, ką pajėgia įžvelgti nusivylęs žmogus. Įrašas nukreipia ne ieškoti nepaprasto reginio, o su tikėjimu atskleisti savo vargą Kristaus atstovui.
Faustinos užrašytos minties centre – atnaujinamas žmogus. Gailestingumo stebuklas reiškia sugrąžinamą gyvenimą ten, kur vien žmogišku vertinimu atrodė likusi tik pražūtis. Tai jos aprašytos mistinės patirties liudijimas, kreipiantis į įprastą sakramentinį susitikimą. Atvelykio Evangelijoje Jėzus ateina pas išsigandusius mokinius ir patiki jiems atleidimo tarnystę: nauja pradžia duodama tam, kuriam jos reikia.
Ryšys su skaitiniais. Jn 20,22–23: Prisikėlusiojo Dvasios dovana atveria tikrą atleidimo ir gyvenimo atkūrimo galimybę.
Šv. Gvidas Marija Conforti: žvilgsnis į Nukryžiuotąjį atveria pašaukimą
Jis žvelgė į mane ir tiek daug man pasakė.
Conforti prisiminimas; Augusto Luca, Bishop Without Frontiers, 1980, p. 18, cituojamas ksaverionų publikacijoje · rengėjo vertimas
Jam esu skolingas savo pašaukimą.
Ten pat · rengėjo vertimas
Dar mokydamasis Parmoje Gvidas sustodavo nedidelėje Taikos Dievo Motinos bažnyčioje prieš pamokas. Jį traukė ten buvęs didelis Nukryžiuotojo atvaizdas. Vėliau pasakojo, kad Kristaus žvilgsnis tarsi kalbėjęs jam, ir savo pašaukimą susiejo su šiuo susitikimu. Tai ne naujas Evangelijos ženklas, o asmeniškai išgyventas Kristaus artumas maldoje.
Benediktas XVI kanonizacijos homilijoje priminė ir tėvo prieštaravimą Gvido stojimui į seminariją. Pasirinktas kelias vėliau išaugo į vyskupo tarnystę bei misijoms skirtą bendruomenę. Atvaizdo akivaizdoje priimta meilė neleido užsisklęsti vien savo patirtyje: reikėjo ją nešti dar nepažinusiems Kristaus. Žaizdas rodantis Viešpats taip gali pažadinti ir žmogų, kuriam nebuvo duota Tomo regėta Velykų scena.
Ryšys su skaitiniais. Jn 20: Nukryžiuotojo atpažinimas veda į asmeninį atsaką ir siuntimą dalytis jo meile.
Šaltinis: Francisco Javier SX · Conforti ir šv. Pranciškaus Ksavero religinė patirtis, 2011-12-03; Benediktas XVI · Gvido Marijos Conforti kanonizacijos homilija, 2011-10-23.
Šv. Chosė Gabrielis Brochero: susirgęs nepaleidžia bendrystės su Kristumi
Jis toliau meldėsi ir aukojo Mišias, net būdamas aklas ir sirgdamas raupsais.
Pranciškus apie Brochero, 2013-09-14 laiškas · rengėjo vertimas
Brochero tarnystė Argentinos kalnų krašte buvo susijusi su kelionėmis pas žmones ir jų kvietimu į rekolekcijas. Pranciškus laiške apie jo beatifikaciją pabrėžė šį išėjimą iš patogaus uždarumo: kunigas ieškojo ir sunkiai pasiekiamų žmonių, padėjo jiems priimti atleidimą bei kurti tarpusavio pagalbą. Jo darbas neapsiribojo savo kabinetu.
Galiausiai susirgęs Hanseno liga ir netekęs regėjimo Brochero toliau meldėsi bei aukojo Mišias. Anksčiau kitus lankęs žmogus dabar pats turėjo priimti savo kūno ribas. Pranciškus šiame ištikimybės kelyje matė gailestingumo suformuotą širdį. Tikėjimo vertė nesumažėjo kartu su galimybe keliauti: bendrystė su Kristumi liko ir tuomet, kai tarnystė turėjo įgyti kitokį pavidalą.
Ryšys su skaitiniais. 1 Pt 1,6–9: išmėginimas nepanaikina mylimo Kristaus artumo ir gyvos išganymo vilties.
Šaltinis: Pranciškus · laiškas apie José Gabriel Brochero, 2013-09-14.
Šv. Juozapas Freinademetzas: meilės kalba pasigirsta epidemijos metu
Kalba, kurią supranta visi žmonės, yra meilės kalba.
Freinademetzo šūkis, oficialioje biografijoje, 2003 · rengėjo vertimas
1907 metais, vyskupui išvykus iš Kinijos, Juozapas Freinademetzas prisiėmė papildomą vyskupijos administravimo darbą. Tuo metu siautė sunki šiltinės epidemija. Jis padėjo žmonėms ir lankė bendruomenes, kol pats užsikrėtė. Sugrįžęs į vyskupijos centrą Taikia, 1908 metų sausio 28 dieną mirė.
Jo gyvenimo šūkis apie visiems suprantamą meilės kalbą šiame epizode įgauna labai konkretų svorį. Pasirūpinti bendruomene reiškė daugiau už žinių perdavimą ar nuotolinį padrąsinimą. Jis troško, kad Kristų pažinę žmonės būtų solidarūs su aplinkiniais. Paskutinės tarnystės liudijimas primena bendruomenę, kurioje kito žmogaus išmėginimas priimamas kaip bendras rūpestis.
Ryšys su skaitiniais. Apd 2: bendrystė pasiekia konkrečią kito žmogaus reikmę. 1 Pt 1: ištikimybė gali išlikti ir sunkiame išmėginime.
Šaltinis: Šv. Juozapas Freinademetzas · oficiali biografija, 2003-10-05.
Šv. Bonifacija Rodríguez Castro: atmestai steigėjai lieka viltis dėl bendrystės
Turime būti visos dėl visų, sekdamos Jėzumi.
Pirmoji kalba, Salamanka, 1876; cituojama oficialioje biografijoje · rengėjo vertimas
Bonifacija savo dirbtuvėje Salamankoje telkė dirbančias moteris ir siejo jų darbą su malda. Tačiau jos pradėta vienuolija neapsaugojo jos nuo atmetimo. 1882 metais, jai išvykus rūpintis bendruomenių ryšiais, ji buvo pašalinta iš vadovavimo. Kitais metais su motina persikėlė į Zamorą ir ten toliau saugojo pradėtą gyvenimo būdą.
Vėliau, siekdama vienybės, pati nuvyko į Salamanką, tačiau seserys jos nepriėmė. Ji sugrįžo skaudama širdimi ir vis tiek neprarado vilties dėl bendruomenės susijungimo. To gyva nesulaukė: mirė 1905 metais, o Zamoros namai į vienuoliją buvo įtraukti 1907-aisiais. Jos ankstesnis kvietimas būti visoms dėl visų nenustojo galiojęs ir tada, kai pačiai teko likti atstumtai.
Ryšys su skaitiniais. Ps 117 (118): žmonių atmetimas dar nėra galutinis žmogaus vertės matas. 1 Pt 1: viltis gali gyvuoti ir be greitos regimos atomazgos.
Šaltinis: Šv. Bonifacia Rodríguez Castro · oficiali biografija, 2003-11-09.
Šv. Paula Frassinetti: neturtingas namas tampa bendro gyvenimo ir pagalbos vieta
Būkite degančios liepsnos, Dievo meile uždegančios visus, su kuriais susitinkate.
Paulos raginimas seserims, oficialioje biografijoje, 1984 · rengėjo vertimas
1834 metų rugpjūčio 12 dieną Paula ir šešios jos bendramintės paskyrė gyvenimą Dievui. Quinto kaimelyje prie Genujos jos apsigyveno mažame neturtingame name. Atidarė mokyklą vargingiems vaikams, o pragyvenimui reikėjo dirbti net naktimis. Bendruomenė neturėjo pertekliaus, iš kurio būtų lengva padalyti, tačiau jos durys atsivėrė kitų ateičiai.
Genujoje plintant cholerai seserys ėmėsi padėti ir guosti. Paulos mokymas apie Dievo meile degančią liepsną turėjo šį žemišką pagrindą: malda, bendras darbas, mokslas vaikams ir artumas ištiktam nelaimės. Būsimos dorotietės mokėsi dalytis ne vien daiktais. Jos atiduodavo laiką, jėgas ir gebėjimą pastebėti žmogų, kuriam reikėjo pagalbos.
Ryšys su skaitiniais. Apd 2,42–47: malda, bendrystė ir dalijimasis susijungia gyvenime, kuriame kito stoka tampa kvietimu veikti.
Šaltinis: Šv. Paula Frassinetti · oficiali biografija, 1984-03-11.
Šv. Ana Schäffer: adata ir plunksna palieka kelią pas kitus
Antrasis yra adata, o trečiasis – plunksna.
Anos Schäffer žodžiai, cituojami Jono Pauliaus II homilijoje, 1999-03-07, 5 · rengėjo vertimas
Jonas Paulius II, skelbdamas Aną palaimintąja, priminė jos kambario gyvenimą. Didelė kančia nepaliko daug išorinių galimybių, tačiau Ana kalbėjo apie tris raktus: sunkųjį kentėjimo raktą, adatą ir plunksną. Jos lova tapo laiškų apaštalavimo vieta. Likusias jėgas panaudodavo siuvinėjimui, norėdama kitam suteikti džiaugsmo.
Laiškuose bei rankdarbiuose ji vaizdavo Jėzaus Širdį, o jos liepsnas keitė į javų varpas. Popiežius šį motyvą susiejo su kasdiene Eucharistija, kurią jai atnešdavo parapijos kunigas. Ana išsaugojo priimančio ir duodančio žmogaus vietą: pati buvo reikalinga pagalbos, bet ir jos mažos dovanos galėjo pasiekti kitus. Gyva viltis leido likti bendrystėje, nors liga smarkiai apribojo kasdienį veikimą.
Ryšys su skaitiniais. 1 Pt 1: išmėginimo metu išlieka gyva viltis. Apd 2: bendrystė apima ir galintį duoti mažai, ir reikalingą nuolatinės pagalbos.
Šaltinis: Jonas Paulius II · Anos Schäffer beatifikacijos homilija, 1999-03-07.
Palyginimai
Turinys:
Augustinas: draugo meilės nematome, tačiau atpažįstame jos ženklus
Pranciškus Salezas: kompasas rodo kryptį ir keičiantis vėjui
George Herbertas: grindų akmenis į vieną visumą suriša meilė
Tolkienas: kalėjimo sienos neapibrėžia viso pasaulio
George MacDonaldas: asmeninis kambarys nėra skirtas užsidaryti nuo brolių
Dietrichas Bonhoefferis: pastovi melodija leidžia skambėti kitiems balsams
Boetijus: negalima tikėtis, kad besisukantis laimės ratas sustings viršūnėje
Augustinas: draugo meilės nematome, tačiau atpažįstame jos ženklus
Augustinas klausia, kokiomis akimis žmogus mato draugo palankumą. Matomas jo veidas ir veiksmai, girdimi žodžiai, tačiau pati kito žmogaus valia nėra spalva ar garsas. Ja pasitikime iš ženklų. Net išbandyta draugystė dėl to nevirsta tiesiogiai regima kito širdimi. Atmetę viską, ko negalima pamatyti akimis, prarastume ir draugystės galimybę. Šis palyginimas padeda išgirsti Jėzaus žodžius būsimiems mokiniams: neregėti Prisikėlusiojo savo akimis dar nereiškia neturėti pagrindo juo pasitikėti. Jonas pateikia liudijimą ir ženklus, kad skaitytojas galėtų tikėti. Augustino mintis nereikalauja tikėti kiekvienu nepatikrinamu teiginiu: ji parodo, kad regėjimas nėra vienintelis pažinimo būdas.
Šaltinis: Šv. Augustinas · Apie tikėjimą neregimais dalykais, 2–5 · New Advent.
Pranciškus Salezas: kompasas rodo kryptį ir keičiantis vėjui
Laivas gali plaukti skirtingais kursais, jo bures gali pildyti vis kitas vėjas, tačiau kompasas teberodo tą patį orientyrą. Pranciškus Salezas šį vaizdą taiko žmogaus apsisprendimui mylėti Dievą. Jausmai keičiasi: malda kartais lengva, kartais sausa, vieną dieną džiugina, kitą lydi nerimas. Šie pasikeitimai dar nepasako, kad širdis atsisakė pasirinktos krypties. Pirmasis Petro laiškas taip pat leidžia drauge skambėti džiaugsmui ir išmėginimų liūdesiui. Tikėjimo pastovumas nereiškia pareigos nuolat jaustis pakiliai. Svarbiau, į ką žmogus kreipiasi ir kam lieka ištikimas, kai palankaus vėjo nebejaučia.
Šaltinis: Šv. Pranciškus Salezas · Įvadas į maldingąjį gyvenimą, IV, 13 · CCEL.
George Herbertas: grindų akmenis į vieną visumą suriša meilė
Herberto eilėraštyje bažnyčios grindys tampa dvasinio gyvenimo žemėlapiu. Tvirti akmenys primena kantrybę, tamsūs – nuolankumą, kylantis takas – pasitikėjimą. Tačiau atskirus akmenis į vieną statinį jungia meilės cementas. Be jo gerosios savybės liktų padrikos. Šis įvaizdis padeda pamatyti pirmosios Jeruzalės bendruomenės kasdienybę: mokymas, malda ir duonos laužymas siejasi su dalijimusi pagal žmonių reikmes. Bendruomenė nėra vien greta esančių gerų žmonių rinkinys. Ją jungiantis ryšys pasirodo tada, kai vieno žmogaus poreikis tampa ir kitų rūpesčiu. Psalmės kertinio akmens vaizdas leidžia šią visumą sieti su Viešpaties darbu.
Šaltinis: George Herbert · The Church-floore · The Poetical Works, 1857, p. 82–83 · Luminarium.
Tolkienas: kalėjimo sienos neapibrėžia viso pasaulio
Kalėjimo sienos nepaverčia už jų esančio pasaulio mažiau tikro. Tolkienas šiuo įvaizdžiu gina vaizduotės gebėjimą priminti daugiau negu vien dabartinį suvaržymą. Kalinio troškimas grįžti namo skiriasi nuo dezertyro atsisakymo atlikti pareigą. Todėl kiekvieno žvilgsnio už esamų ribų nederėtų laikyti bailiu bėgimu. Ši skirtis praverčia kalbant apie Petro laiško žadamą nenykstantį paveldą. Viltis nepanaikina dabarties kančios ir neatleidžia nuo atsakomybės už artimą. Tačiau ji neleidžia kančiai pasiskelbti visa tikrove. Prisikėlusio Kristaus pažadas atveria horizontą, kurio neuždaro žmogaus išgyvenamas išmėginimas.
Šaltinis: J. R. R. Tolkien · On Fairy-Stories, skyrius apie pabėgimą · American University pateikta esė kopija.
George MacDonaldas: asmeninis kambarys nėra skirtas užsidaryti nuo brolių
MacDonaldas žmogaus santykį su Dievu nusako kambario vaizdu. Žmoguje esama gelmės, į kurią gali įžengti tik Dievas. Atsargiai plėtodamas tą patį įvaizdį, autorius kalba ir apie kiekvienam savitą vietą Dieve: iš šio susitikimo žmogus turi parnešti stiprybės savo broliams. Asmeniškumas čia neskatina varžytis, kuris artimesnis Dievui, ar kitą vertinti pagal savo patirtį. Tomo išpažinime Viešpats tampa labai asmeniškai atpažįstamas, tačiau šis atsakas skamba mokinių bendruomenėje. Tikėjimo giluma gali būti neperduodama kaip svetimas išgyvenimas, bet jos vaisiai turi tapti dovana kitiems. MacDonaldo kambarys primena ir artumo, ir nuolankumo būtinybę.
Šaltinis: George MacDonald · The New Name · Unspoken Sermons, I serija · CCEL.
Dietrichas Bonhoefferis: pastovi melodija leidžia skambėti kitiems balsams
Bonhoefferis meilę Dievui lygina su pastovia melodija – cantus firmus, aplink kurią gali savarankiškai skambėti kiti balsai. Tarp jų jis mini ir žemišką meilę. Pagrindinė melodija jos nenutildo ir nesuplokština: aiškus ryšys su Dievu padeda gyvenimo meilei išsiskleisti, išlaikant jos savitumą. Tai nėra vieno balso reikalavimas visiems. Šis muzikinis įvaizdis padeda skaityti Apaštalų darbų pasakojimą apie žmones, kurie drauge meldžiasi ir kartu rūpinasi namais, maistu bei konkrečiomis reikmėmis. Tikėjimas neprivalo iš gyvenimo ištrinti kitų tikrų ryšių. Jis gali suteikti jiems bendrą atramą, kad nė vienas atskiras troškimas nepareikalautų tapti visu žmogaus pasauliu.
Boetijus: negalima tikėtis, kad besisukantis laimės ratas sustings viršūnėje
Boetijaus Filosofijos paguodoje permaininga sėkmė vaizduojama ratu. Jis kelia aukštyn ir leidžia žemyn; reikalauti, kad sustotų vos mums atsidūrus viršuje, reikštų pamiršti jo prigimtį. Garbė ir turtas nėra nuosavybė, kurią galima amžiams užrakinti savo rankose. Šis vaizdas nėra visos krikščioniškos vilties apibrėžimas, bet jis išryškina svarbų Petro laiško žodžių apie nenykstantį paveldą skirtumą. Laiškas nežada visam laikui sustabdyti palankių aplinkybių. Jis skelbia Kristaus prisikėlimu grindžiamą viltį, kurios vertė nesutampa su dabartine žmogaus padėtimi. Todėl sėkmės praradimas dar nėra Dievo pažado žlugimas.
Šaltinis: Boetijus · Filosofijos paguoda, II, 1–2 · H. R. James vertimas, Project Gutenberg 14328.
Pasakojimai
Turinys:
Charlesas Dickensas: žvaigždė, prie kurios vis sugrįžta laukimo sapnas
H. C. Andersenas: sudaužytas laikrodis dar nebuvo paskutinis žodis
Johnas Bunyanas: Pažado raktas buvo arčiau, negu atrodė
Frances Hodgson Burnett: penkios bandelės pradėjo ilgesnę pagalbos istoriją
Henry van Dyke’as: angelo neregėjęs piemuo vis tiek randa kelią namo
Oscaras Wilde’as: rauda, kuri pasirodė esanti varžymasis
Levas Tolstojus: senajame vynuogyne dar buvo ko pririnkti
Charlesas Dickensas: žvaigždė, prie kurios vis sugrįžta laukimo sapnas
Brolis ir sesuo kas vakarą prie lango laukia pirmosios ryškios žvaigždės virš bažnyčios bokšto. Kas pirmas ją pamato, praneša kitam. Seseriai susirgus, brolis žvalgosi vienas ir paskui atsigręžia į jos lovą. Netrukus žvaigždę jis mato jau pro ašaras: kapinėse atsirado mažas sesers kapas. Naktį berniukas sapnuoja šviesų kelią ir savo seserį, laukiančią ateinančių artimųjų.
Metai slenka. Miršta mažasis broliukas, motina, vėliau – paties vyro duktė. Sapne prie žvaigždės vis atsiranda vietos naujam mylimam veidui. Jis dar lieka gyventi, mokytis ir senti, nors netektys skaudina. Tik savo gyvenimo pabaigoje vėl prabyla apie regimą žvaigždę ir dėkoja Tėvui už jį pranokstantį laukimą. Dickenso pasakoje šis vis sugrįžtantis sapnas išreiškia viltį, kad išsiskyrimas nėra paskutinis meilės žodis.
Ryšys su skaitiniais. 1 Pt 1,3–9: gyva viltis nepanaikina netekties skausmo, bet atveria ateitį, kurios dabar dar neregime.
Šaltinis: Charles Dickens · A Child’s Dream of a Star · 1871 leidimas, p. 5–15 · Project Gutenberg 42232.
H. C. Andersenas: sudaužytas laikrodis dar nebuvo paskutinis žodis
Karalius pažada dukters ranką ir pusę karalystės už neįtikimiausią darbą. Jaunas meistras sukuria laikrodį, kurio kiekvieną valandą pasirodo vis kitokios gyvos figūros. Visi jau regi laimėtoją, kai stipruolis kirviu sudaužo kūrinį. Teisėjai nusprendžia, kad sunaikinti tokį stebuklą dar neįtikimiau, ir atlygį skiria griovėjui. Laikrodžio meistro pastangos atrodo galutinai paniekintos.
Tačiau per griovėjo vestuves bažnyčioje pasirodo sudužusio laikrodžio dalys ir figūros. Jos išauga, sustabdo smurtautoją, o nakties sargas jį parbloškia. Tada viskas pranyksta; pasigirsta savaime užgroję vargonai, nušvinta žvakės. Karalaitė liepia pakviesti tikrąjį kūrėją. Galiausiai visus pradžiugina jo laimė, ir niekas nebepavydi – pasakotojui būtent tai tampa pačiu neįtikimiausiu dalyku. Atmesto kūrinio vertės griovėjo kirvis nenulėmė.
Ryšys su skaitiniais. Ps 117 (118): žmonių atmetimas nepasako galutinės vertės. Apd 2: kito džiaugsmas gali tapti bendru džiaugsmu.
Šaltinis: H. C. Andersen · The Most Incredible Thing (Det Utroligste, 1870) · visas pasakos tekstas.
Johnas Bunyanas: Pažado raktas buvo arčiau, negu atrodė
Krikščionis ir jo bendrakeleivis Viltis, nuklydę nuo kelio, patenka į milžino Nevilties valdžią. Šis užrakina juos Abejonių pilies požemyje, muša ir bado. Krikščionį slegia dar ir kaltė, kad būtent jis pasiūlė klaidingą kelią. Viltis pats kenčia kartu, tačiau primena, jog milžinui priklauso ne visa valdžia: kitiems yra pavykę iš jo rankų ištrūkti. Jis nepalieka savo draugo vieno su tamsa.
Šeštadienio naktį abu meldžiasi. Prieš aušrą Krikščionis prisimena nešiojąsis raktą, vardu Pažadas. Juo atsiveria požemis ir kiemo durys; sunkiausiai pasiduoda geležiniai vartai. Jų girgždesys pažadina milžiną, bet šis nepajėgia vytis. Sugrįžę į karaliaus kelią piligrimai ne tik džiaugiasi išsigelbėjimu: prie klaidingo tako pastato įspėjimą kitiems. Tai, kas padėjo patiems atgauti laisvę, tampa rūpesčiu būsimiems keleiviams.
Ryšys su skaitiniais. 1 Pt 1: viltis remiasi pažadu. Jn 20: uždarumas nėra galutinis žodis; brolių bendrystė padeda išsaugoti gyvenimą.
Frances Hodgson Burnett: penkios bandelės pradėjo ilgesnę pagalbos istoriją
Alkana ir peršlapusi Sara prie kepyklėlės randa keturių pensų monetą. Ji pirmiausia pasiteirauja kepėjos, ar ši nieko nepametusi. Už keturis pensus moteris įdeda šešias šiltas bandeles. Tačiau ant laiptelio Sara jau matė mergaitę, kuri tądien nieko nevalgė. Išėjusi ji atiduoda vieną bandelę, paskui dar tris, galiausiai penktą. Sau pasilieka tik vieną. Jos ranka dreba: dalijimasis vyksta tikro alkio akivaizdoje.
Kepėja viską pastebi ir pakviečia likusią mergaitę sušilti. Vėliau suteikia jai darbo ir namus. Kai Saros padėtis pasikeičia ir ji sugrįžta į krautuvėlę, ten sutinka jau prižiūrėtą Aną. Sara susitaria, kad alkani vaikai galėtų gauti duonos jos sąskaita, ir pasiūlo Anai pačiai ją dalyti: ši žino, ką reiškia alkis. Penkios bandelės nesibaigia vienu gražiu gestu – iš jų išauga toliau perduodamas rūpestis.
Ryšys su skaitiniais. Apd 2,45: dalijimasis atpažįsta konkrečią kito žmogaus reikmę ir gali pažadinti kitų dosnumą.
Henry van Dyke’as: angelo neregėjęs piemuo vis tiek randa kelią namo
Van Dyke’o kalėdiniame pasakojime Amielis jaučiasi nebeturįs nei namų, nei vietos tarp žmonių. Betliejų jis pasiekia rytą, po kitų piemenų apsilankymo. Juozapui pasiteiravus apie angelus, jis tegali pasakyti jų nematęs. Įėjęs pas Mariją ir kūdikį neįžvelgia nieko išoriškai nepaprasto. Jį nustebina motinos meilė vaikui, kuris dar nieko negali jai duoti ar net sąmoningai jos atpažinti.
Besiklausydamas Marijos, Amielis prisimena savo motiną Galilėjoje: jos rūpestį, pirmuosius jo žingsnius ir ašaras, į kurias pats neatsiliepė. Staiga iki šiol nutolusi meilė tampa asmeniška. Išėjusio Juozapas klausia, kur jis keliausiąs. Amielis renkasi motinos ir tėvo namus. Kitų matyto reginio jis nepatyrė, tačiau susitikimas pažadino atmintį ir konkretų grįžimą. Pasakojimas baigiasi tuo, kad liūdnas piemuo išeina džiaugdamasis.
Ryšys su skaitiniais. Jn 20: ne kiekvienas mokinys gauna tą pačią regimą patirtį. Tikras atsakas gali pasirodyti pasikeitusiu gyvenimo keliu.
Šaltinis: Henry van Dyke · The Sad Shepherd: A Christmas Story (1911), III skyrius · Project Gutenberg 15936.
Oscaras Wilde’as: rauda, kuri pasirodė esanti varžymasis
Trumpame Wilde’o kūrinyje Juozapas iš Arimatėjos su fakelu leidžiasi nuo kalno. Slėnyje jis pamato klūpantį, verkiantį jaunuolį. Manoma, kad šis gedi ką tik nukryžiuoto teisiojo. Juozapas mėgina atsiliepti į tokį skausmą, tačiau jaunuolis netikėtai atskleidžia gedįs savęs. Jis ima vardyti savo tariamus stebuklus: pagydytus ligonius, pamaitintus alkanuosius, net prikeltus mirusiuosius.
Pasakos veikėjas tvirtina padaręs viską, ką darė Nukryžiuotasis, ir vis tiek likęs nenukryžiuotas. Šiuo nejaukiu posūkiu kūrinys baigiasi. Išorinė rauda slėpė ne kito kančios priėmimą, o norą susilyginti su juo. Pasakojimas palieka klausimą, ar net religinė didybė ir kančia gali tapti savęs įtvirtinimo troškimu. Atvelykio Evangelijoje žaizdas parodantis Kristus skelbia ramybę ir siunčia atleisti: jo dovanos tikslas nėra varžovų palyginimas.
Ryšys su skaitiniais. Jn 20,19–23: Prisikėlusiojo žaizdos veda į ramybę ir siuntimą; mokinys kviečiamas priimti jo gyvenimą, o ne kurti savo didybės įvaizdį.
Šaltinis: Oscar Wilde · The Master, Poems in Prose (1894) · Selected Prose, Project Gutenberg 1338.
Levas Tolstojus: senajame vynuogyne dar buvo ko pririnkti
Tolstojaus pasakojimo pabaigoje Julijus, ilgai atidėliojęs gyvenimo permainą, pagaliau ateina į krikščionių bendruomenę. Pamfilijus jį apkabina ir pasiūlo kitą rytą padėti skinti vynuoges. Pirmame vynuogyne apstu vaisių ir darbininkų; Julijus neranda, kur prisidėti. Antrame taip pat visi jau turi savo darbą. Galiausiai prieina senus, kreivus vynmedžius, iš pirmo žvilgsnio beveik tuščius.
Julijui atrodo, kad šis vynuogynas panašus į jo paties gyvenimą: geriausias laikas iššvaistytas, belieka graužtis. Tuomet prašneka senas darbininkas ir parodo tarp šakų likusias saldžias kekes. Julijus pradeda ieškoti, renka jas ir neša į bendrą krepšį. Senolio žodžiai padeda nebeskaičiuoti vien prarastų galimybių. Jis lieka gyventi ir tarnauti pagal savo jėgas dar dvidešimt metų. Atrodžiusi pabaiga tampa tikra nauja pradžia bendruomenėje.
Ryšys su skaitiniais. Apd 2 ir 1 Pt 1: naujai priimtas gyvenimas įgyja bendrystės ir tarnystės pavidalą; iššvaistyti metai nėra draudimas pradėti šiandien.
Šaltinis: Levas Tolstojus · Walk in the Light while there is Light · Complete Works, X skyrius · Wikisource.
Istoriniai pavyzdžiai
Turinys:
Ankstyvoji Bažnyčia: bendroje skrynioje – pagalba ir vienišam senoliui
1787 m. Filadelfija: vienas šilingas per mėnesį tapo bendros atsakomybės pažadu
1846 m. Berlynas: teleskopas nukreipiamas pagal dar nematyto pasaulio ženklus
1941–1944 m. Vilnius: bibliotekos knygų grąžinimas atvėrė pagalbos kelią
1950 m. gegužės 9-oji: taikos pažadas susiejamas su anglimi ir plienu
1993–2005 m. Drezdenas: sunumeruoti griuvėsių akmenys sugrįžo į statinį
2026 m. Charkivas: pirmuosius žingsnius motina nufilmavo močiutei
Ankstyvoji Bažnyčia: bendroje skrynioje – pagalba ir vienišam senoliui
Tertulijonas, gindamas krikščionis „Apologijos“ 39 skyriuje, aprašo jų susirinkimus ir pagalbos kasą. Į ją nustatytą mėnesio dieną žmogus įdeda nedidelę auką, jeigu nori ir gali. Autorius ypač pabrėžia savanoriškumą: bendruomenė neturi išganymo kainoraščio. Pinigai skirti neturtingiems žmonėms išlaikyti bei palaidoti, tėvų netekusiems vaikams ir namų nebegalintiems palikti senoliams.
Tarp globojamųjų jis taip pat mini sudužus laivui nukentėjusius žmones, ištremtuosius ir dėl tikėjimo įkalintus. Ta pati bendruomenė meldžiasi, skaito Raštus ir pasirūpina tais, kurių jos susirinkime gali nė nebūti. Tai paties krikščionių gynėjo liudijimas, o ne teiginys, kad visos anuometės bendruomenės buvo be trūkumų. Vis dėlto išvardytos reikmės parodo, kaip labai praktiškai galėjo būti suprantamas brolybės vardas.
Ryšys su skaitiniais. Apd 2,42–47: malda ir Raštų klausymas siejasi su pagalba konkrečiam žmogaus poreikiui.
Šaltinis: Tertulijonas · Apologija, 39 · bendruomenės rinkliava ir pagalba · New Advent.
1787 m. Filadelfija: vienas šilingas per mėnesį tapo bendros atsakomybės pažadu
Richardas Allenas ir Absalomas Jonesas telkė laisvųjų juodaodžių bendruomenę, kuri iš kitur sulaukdavo mažai pagalbos. 1787 metais įkurta „Free African Society“ numatė narių mėnesinį vieno šilingo įnašą. Po metų dalyvavimo stokojančiam draugijos nariui galėjo būti skiriami trys šilingai ir devyni pensai per savaitę. Bendrumas gavo tikrą, apskaičiuojamą įsipareigojimo pavidalą.
Įstatai taip pat numatė globą mirusių narių našlėms ir vaikams: pagalbą mokslui bei amato paieškai. Susirgus žmogus buvo atleidžiamas nuo įnašų ir nelankytų susirinkimų baudų. Nariai skyrėsi religinėmis pažiūromis, tačiau sutarė padėti vieni kitiems. Ši draugija nebuvo be sąlygų veikianti šiuolaikinė socialinė apsauga; vis dėlto jos dokumente aiškiai matyti, kad vieno žmogaus nelaimė priimama kaip bendras reikalas.
Ryšys su skaitiniais. Apd 2: dalijimasis reikalauja atpažinti poreikį ir sukurti pagalbą, kuria žmogus gali pasikliauti.
1846 m. Berlynas: teleskopas nukreipiamas pagal dar nematyto pasaulio ženklus
Stebėdami Uraną astronomai matė, kad jo orbita ne visai atitinka apskaičiuotąją. Vienas galimas paaiškinimas buvo dar tolimesnės planetos trauka. Urbainas Le Verrier Paryžiuje apskaičiavo, kur jos ieškoti. 1846 metų rugsėjo 23–24 dienos naktį Johannas Gottfriedas Galle Berlyno observatorijos teleskopu aptiko Neptūną maždaug vieno laipsnio atstumu nuo numatytos padėties.
Planeta nepasidarė tikra tik tada, kai pateko į stebėtojo akiratį. Tačiau spėjimas taip pat nebuvo prilygintas įrodymui vien todėl, kad buvo įspūdingas: jį vedė tikri duomenys ir reikėjo stebėjimo. Ši atradimo istorija padeda atskirti atsakingą pasitikėjimą ženklais nuo lengvatikystės. Jono Evangelijos tikėjimas nėra astronominis bandymas, bet jos skaitytojui irgi pateikiamas liudijimas: ženklai užrašyti tam, kad būtų galima atpažinti, kuo tikima.
Ryšys su skaitiniais. Jn 20,30–31: neregėjusiam žmogui skirtas liudijimas ir ženklai; tikėjimas nėra kvietimas atsisakyti pagrindo.
Šaltinis: John Uri · 175 Years Ago: Astronomers Discover Neptune, the Eighth Planet · NASA, 2021-09-22.
1941–1944 m. Vilnius: bibliotekos knygų grąžinimas atvėrė pagalbos kelią
Vilniaus universiteto bibliotekininkė Ona Šimaitė į getą patekdavo prisidengdama rūpesčiu susigrąžinti žydų studentų pasiskolintas knygas. Tačiau jos kelionės neapsiribojo bibliotekos apskaita. Į vidų ji nešė maistą ir kitas reikalingas priemones, o išnešdavo saugotinus literatūros bei istorijos dokumentus. Ji taip pat padėjo žydams slėptis už geto ribų.
1944 metais naciai Šimaitę suėmė ir kankino. Ji buvo išvežta į Dachau, vėliau – į koncentracijos stovyklą pietų Prancūzijoje; po išlaisvinimo liko Prancūzijoje. Šioje istorijoje pagalba turi ir nešamo maisto, ir saugomo žmogaus balso pavidalą. Bibliotekininkės pareigos suteikė ribotą galimybę prieiti prie uždarytų žmonių. Ji tą galimybę pavertė konkrečiu rūpesčiu, kurio nepakeitė vien geras palinkėjimas iš saugaus atstumo.
Ryšys su skaitiniais. Apd 2: kito žmogaus poreikis tampa veiksmu. Jn 20: uždaros durys primena ir konkrečius žmones, kuriems reikia ramybės bei pagalbos.
Šaltinis: Ona Šimaitė · JAV Holokausto memorialinio muziejaus enciklopedija.
1950 m. gegužės 9-oji: taikos pažadas susiejamas su anglimi ir plienu
Praėjus penkeriems metams nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Schumanas pateikė konkretų pasiūlymą. Prancūzijos ir Vokietijos anglies bei plieno gamyba turėtų patekti į bendros institucijos priežiūrą; prisidėti galėtų ir kitos šalys. Medžiagos, nuo kurių priklausė ginklavimasis, turėjo tapti bendradarbiavimo pagrindu.
Deklaracijoje taika siejama su kūrybingomis pastangomis ir konkrečiais darbais, kurie pirmiausia sukuria tikrą solidarumą. Tai ne pažadas vienu susitarimu panaikinti visą priešiškumą. Siūloma pradėti nuo riboto, tačiau svarbaus bendro veiksmo ir bendros atsakomybės už sprendimus. Atvelykio ramybės sveikinimo šviesoje šis istorinis žingsnis leidžia klausti, kokios kasdienės taisyklės ir įsipareigojimai galėtų padėti buvusiems priešams nebegrįžti į ankstesnį santykį.
Ryšys su skaitiniais. Jn 20,21: ramybė siejasi su siuntimu. Apd 2: bendras gyvenimas reikalauja apčiuopiamų sprendimų.
Šaltinis: Robertas Schumanas · 1950 m. gegužės 9 d. deklaracija · visas tekstas, Europos Sąjunga.
1993–2005 m. Drezdenas: sunumeruoti griuvėsių akmenys sugrįžo į statinį
Pradedant atkurti Drezdeno Frauenkirche, griuvėsių nebuvo galima paprasčiausiai išvežti. Nuo 1993 metų sausio jų krūva buvo tiriama tarsi archeologinė vieta: radiniai pažymimi, numeruojami, registruojama jų padėtis ir matmenys. Taip ieškota, kurie senieji akmenys galėtų vėl tarnauti statiniui. Tarp griuvėsių rastas ir smarkiai sužalotas senasis bokšto kryžius.
Naują bokšto kryžių dovanojo britai. Prie jo dirbęs meistras Alanas Smithas buvo vieno Drezdeną bombardavusių britų lakūnų sūnus. 2004 metų birželio 22 dieną kryžius iškeltas į vietą, o 2005 metų spalio 30-ąją bažnyčia iš naujo pašventinta. Atkūrimas nesunaikino karo atminties: ji liko medžiagoje ir žmonių ryšiuose. Tačiau griuvėsiai nebeturėjo būti vienintelis galimas pastato ir buvusių priešų santykio pavidalas.
Ryšys su skaitiniais. Ps 117 (118): atmesto akmens vaizdas kviečia iš naujo vertinti tai, kas atrodė nebetinkama. Jn 20: ramybė gali pradėti kurti naują santykį.
Šaltinis: Drezdeno Frauenkirche · oficiali 1992–2005 m. atkūrimo kronika; The Dresden Trust · bokšto kryžius ir Alan Smitho darbas · atkūrimo dalyvių pasakojimas.
2026 m. Charkivas: pirmuosius žingsnius motina nufilmavo močiutei
Oleksandras Konstantynopolskis 2025 metų rudenį su motina mėgino ištrūkti iš apšaudomo Kupjansko. Ieškodamas saugesnės vietos rūsyje užlipo ant nežinomo daikto; sprogimas sunkiai sužalojo koją. Vėliau ją teko amputuoti žemiau kelio. Kai žaizda sugijo, jis atvyko į Charkivo universitetinės ligoninės ir Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto reabilitacijos programą.
2026 metų liepą paskelbtame pasakojime jis jau mokosi vaikščioti su protezu: stiprina raumenis, treniruojasi ir pats, pratina kūną prie naujo žingsnio. Specialistai primena, kad protezo gavimas yra ilgo proceso pradžia, jam reikia derinimo ir tolesnės pagalbos. Motina atvykusi nufilmuoja vaikštantį sūnų ir parodo įrašą močiutei; ši apsiverkia. Pasikeitęs kūnas neištrina patirto skausmo, tačiau žmogaus gyvenime atsiranda naujų galimybių ir bendro džiaugsmo.
Ryšys su skaitiniais. 1 Pt 1,6–9: viltis gali gyvuoti išmėginimo paliestame gyvenime. Jn 20: žaizdos neatima žmogaus tapatybės ir santykio galimybės.
10 citatų homilijos minčiai
Turinys:
1. Leonas XIV: Prisikėlusiojo rankos kasdienybėje
2. Benediktas XVI: viltis pakeičia gyvenimą jau dabar
3. Šv. Jonas Paulius II: Velykų Kristus atskleidžia gailestingumą
4. Pranciškus: meilė turi apčiuopiamą pavidalą
5. Julijona Norvičietė: malda įtraukia į Dievo darbą
6. Alfredas Tennysonas: Galybė būna ir tikėjimo naktyje
7. Blaise’as Pascalis: pažinimas apima daugiau negu samprotavimą
8. Šv. Tomas Akvinietis: amžinasis gyvenimas jau pradėtas tikėjime
9. Šv. Anzelmas: net ieškoti prašome būti išmokyti
10. Charles’is Péguy: tikėjimą palaiko ir vilties nuostaba
1. Leonas XIV: Prisikėlusiojo rankos kasdienybėje
Per Eucharistiją mūsų rankos tampa „Prisikėlusiojo rankomis“, liudijančiomis jo buvimą, gailestingumą ir ramybę.
Leonas XIV · Regina Caeli, 2026-04-12 · rengėjo vertimas
Jn 20 ir Apd 2: susitikimas su Prisikėlusiuoju bendruomenėje tęsiasi per konkrečią gailestingumo tarnystę.
Šaltinis: Leonas XIV · Regina Caeli, 2026-04-12 · Atvelykis, Eucharistija ir Prisikėlusiojo rankos.
2. Benediktas XVI: viltis pakeičia gyvenimą jau dabar
Kas turi viltį, gyvena kitaip; tam, kuris viliasi, padovanotas naujas gyvenimas.
Benediktas XVI · Spe salvi, 2 · rengėjo vertimas
1 Pt 1,3: prisikėlimu dovanota gyva viltis keičia žmogaus dabartį, o ne vien jo mintis apie ateitį.
Šaltinis: Benediktas XVI · Spe salvi, 2 · enciklika apie krikščioniškąją viltį, 2007-11-30.
3. Šv. Jonas Paulius II: Velykų Kristus atskleidžia gailestingumą
Velykų Kristus yra galutinis gailestingumo įsikūnijimas, gyvas jo ženklas išganymo istorijoje ir eschatologijoje.
Šv. Jonas Paulius II · Dives in misericordia, 8 · rengėjo vertimas
Jn 20: Prisikėlusysis dovanoja Dvasią ir atleidimo tarnystę. Psalmės amžinasis gailestingumas įgyja Kristaus veidą.
Šaltinis: Šv. Jonas Paulius II · Dives in misericordia, 8 · 1980-11-30.
4. Pranciškus: meilė turi apčiuopiamą pavidalą
Juk meilė niekada negali būti vien abstrakcija.
Pranciškus · Misericordiae vultus, 9 · rengėjo vertimas
Apd 2,45: bendruomenės meilė atpažįstama pagal realų dalijimąsi, atsižvelgiant į žmogaus reikmes.
Šaltinis: Pranciškus · Misericordiae vultus, 9 · Gailestingumo jubiliejaus bulė, 2015-04-11.
5. Julijona Norvičietė: malda įtraukia į Dievo darbą
Malda suvienija sielą su Dievu. […] Jis žvelgia į mus su meile ir nori, kad būtume jo gerojo darbo bendradarbiai.
Julijona Norvičietė · Dieviškosios meilės apreiškimai, 43 · rengėjo vertimas
Apd 2,42: bendra malda atveria širdį Dievo valiai ir dalyvavimui jo darbe.
6. Alfredas Tennysonas: Galybė būna ir tikėjimo naktyje
Ir Galybė buvo su juo naktyje –
Alfred Tennyson · In Memoriam, 1850 leidimo XCIV, p. 143; vėlesnių leidimų XCVI · rengėjo vertimas
Ta, kuri kuria tamsą ir šviesą
Ir gyvena ne vien šviesoje.
Poetas kalba apie žmogų, kuris klausimus išgyveno neužtemdydamas savo sprendimo ir priėjo prie stipresnio tikėjimo. 1 Pt 1: išmėginimas ir tikėjimas gali būti tame pačiame gyvenime.
7. Blaise’as Pascalis: pažinimas apima daugiau negu samprotavimą
Tiesą pažįstame ne tik protu, bet ir širdimi.
Blaise Pascal · Mintys, 282 · rengėjo vertimas
Šiame fragmente „širdis“ siejama ir su tiesiogiai pažįstamais pirmaisiais principais. Tai nėra teiginys, kad bet kuris jausmas pakeičia tiesą ar panaikina protą. Jn 20: atpažinimas tampa viso žmogaus atsaku.
Šaltinis: Blaise Pascal · Mintys, 282 · W. F. Trotter vertimas, Project Gutenberg 18269.
8. Šv. Tomas Akvinietis: amžinasis gyvenimas jau pradėtas tikėjime
Tikėjimas yra proto nuostata, kuria mumyse prasideda amžinasis gyvenimas ir kuri palenkia protą pritarti tam, kas neregima.
Šv. Tomas Akvinietis · Teologijos suma II–II, q. 4, a. 1, atsakymas · rengėjo vertimas
1 Pt 1,3–9: viltis įsišaknija jau duotame naujame gyvenime. Jn 20: tikėjimas kreipiasi į tikrą, dar tiesiogiai neregimą Viešpatį.
Šaltinis: Šv. Tomas Akvinietis · Teologijos suma II–II, q. 4, a. 1 · atsakymas, tikėjimo apibrėžimas.
9. Šv. Anzelmas: net ieškoti prašome būti išmokyti
Mokyk mane tavęs ieškoti ir apsireikšk man, kai tavęs ieškau.
Šv. Anzelmas Kenterberietis · Proslogion, 1, malda · rengėjo vertimas
Tikėjimo paieška nėra vien savo jėgomis atliekama užduotis. Malda palieka vietos Viešpaties dovanai ir susitikimui.
Šaltinis: Šv. Anzelmas Kenterberietis · Proslogion, 1 · malda prašant mokyti ieškoti · CCEL.
10. Charles’is Péguy: tikėjimą palaiko ir vilties nuostaba
Tikėjimas, kurį labiausiai myliu, sako Dievas, yra viltis.
Charles Péguy · Le Porche du mystère de la deuxième vertu, pradžia · rengėjo vertimas
Poemos veikėja Madame Gervaise perteikia Dievui priskiriamą kalbą. Šis poetinis balsas kviečia stebėtis viltimi, kuri toliau pasitiki Dievu dar nematydama išsipildymo. 1 Pt 1,3: nauja pradžia vadinama gyva viltimi.
Juokeliai ir trumpos linksmos istorijos
Turinys:
Dvidešimtinė buvo beveik visur. Vieno adreso neatpažino
Chirurgas nebuvo matęs nė vienos minties
Laiško siuntėjas įtarė būtent savo geradarius
Po vizito jis atsitiesė. Priežastis tilpo į vieną lazdą
Į bažnyčią atkeliavo net televizoriaus pultelis
Abu meldė taikos. Tik prašymai skyrėsi
Šaukštas niekur neiškeliavo. Užtat paaiškėjo, kas liko neatversta
Dvidešimtinė buvo beveik visur. Vieno adreso neatpažino
Du nudėvėti banknotai – vieno ir dvidešimties dolerių – susitinka Federalinio rezervo banke, kur jų laukia sunaikinimas. Kol juda konvejeriu, dvidešimtinė pasakoja apie savo gyvenimą: Las Vegasas, puikūs Niujorko restoranai, Brodvėjus, kruizas Karibuose. Vieno dolerio banknotui tokios kelionės daro įspūdį.
Tada ateina jo eilė pasakoti. Jis yra buvęs baptistų bažnyčioje, metodistų bažnyčioje, liuteronų bažnyčioje… Dvidešimtinė nutraukia:
— O kas yra bažnyčia?
Ryšys su skaitiniais. Apd 2,44–45: dalijimasis tikrinamas tikrais ištekliais. Juokelis klausia, kokią gyvenimo dalį iš tiesų patikiu bendruomenei ir jos tarnystei.
Šaltinis: Levitt Letter, July 2014 — One Dollar Bill.
Chirurgas nebuvo matęs nė vienos minties
Josteino Gaarderio „Sofijos pasaulio“ veikėjas Alberto papasakoja anekdotą. Rusų kosmonautas su smegenų chirurgu diskutuoja apie religiją. Kosmonautas aiškina ne kartą buvęs kosmose, bet nei Dievo, nei angelų ten nematęs. Chirurgas, kuris yra krikščionis, atsako:
— O aš operavau daugybę protingų smegenų, bet nemačiau nė vienos minties.
Ryšys su skaitiniais. 1 Pt 1,8 ir Jn 20: tai, ko nematau tiesiogiai, dar nėra paneigta. Šis sąmojis praplečia klausimą apie pažinimą; pats savaime jis nėra Dievo buvimo įrodymas.
Šaltinis: Jostein Gaarder, Sophie’s World, The Baroque — St Martin’s School education copy.
Laiško siuntėjas įtarė būtent savo geradarius
Apsakymo „Laiškas Dievui“ ūkininkui Lenčui kruša sunaikina kukurūzų derlių. Jis parašo Dievui: šimtą pesų reikėtų ir naujai sėjai, ir šeimai išmaitinti iki derliaus. Laišką perskaitęs pašto viršininkas iš pradžių juokiasi, bet paskui ryžtasi padėti. Duoda dalį savo algos, prašo darbuotojų ir draugų prisidėti. Visų šimto pesų nesurenka; Lenčą pasiekia septyniasdešimt.
Gavęs pinigus Lenčas nė kiek nenustemba – taip tvirtai tikėjo pagalba. Tačiau juos suskaičiavęs supyksta: Dievas juk negalėjo apsirikti! Tuojau rašo antrą laišką, prašydamas likusių pinigų, ir prideda:
„Tik nesiųsk jų man paštu, nes pašto darbuotojai – visa vagių gauja.“
Ryšys su skaitiniais. Apd 2,45: pagalba ateina ir per žmonių dalijimąsi. Ironija leidžia paklausti, ar pernelyg greitai nepasmerkiu žmogaus, per kurį man buvo padėta.
Šaltinis: Gregorio López y Fuentes, A Letter to God — NCERT First Flight, Chapter 1.
Po vizito jis atsitiesė. Priežastis tilpo į vieną lazdą
Chorui repetuojant, senukas sunkiai, susilenkęs ir remdamasis lazda pereina bažnyčią į pastoriaus kabinetą. Po dešimties minučių išeina išsitiesęs, žengdamas lengvai ir greitai. Choro vadovas negali atsistebėti: nejau pastorius jį išgydė tikėjimu?
Senukas šypsosi:
— Jis tiesiog davė man lazdą, kuri nebuvo šešiais coliais per trumpa!
Ryšys su skaitiniais. Apd 2,45: pirmiausia pastebėti tikrą žmogaus reikmę. Kartais bendruomenės meilė prasideda nuo labai praktiškos ir visai pasiekiamos pagalbos.
Šaltinis: Stewardship of Life — Jokes.
Į bažnyčią atkeliavo net televizoriaus pultelis
Moteris bažnyčioje ieško rankinėje pinigų aukai. Staiga iškrinta didelis televizoriaus pultelis ir nudarda į praėjimą. Jį pakėlęs tvarkdarys susidomi: ar ji visada į bažnyčią nešiojasi pultelį?
Moteris paaiškina, kad paprastai jo nesinešioja. Bet šį rytą vyras atsisakė eiti kartu, o šis sumanymas pasirodęs:
— Pats pikčiausias dalykas, kurį galėjau jam padaryti legaliai.
Ryšys su skaitiniais. Jn 20,19.21: linkėti ramybės bažnyčioje ir parsinešti ją namo – tas pats uždavinys. Šis juokelis draugiškai primena, kokių mažų kerštų dar nenorime atsisakyti.
Šaltinis: Stewardship of Life — Jokes.
Abu meldė taikos. Tik prašymai skyrėsi
Pastorius su parapijos tarybos pirmininku smarkiai susiginčija dėl menkos pamaldų smulkmenos. Pastorius pasiūlo grįžus namo melsti Dievą ramios širdies. Abu išeina dar supykę.
Kitą sekmadienį pirmininkas jau šiltai pasisveikina ir praneša pasinaudojęs patarimu – pasimeldė. Pastorius džiaugiasi: ir jis meldęs jiems abiem ramybės bei naujos pradžios. Pirmininkas patikslina, kad jo malda buvusi kita:
— Aš paprašiau Dievo padėti man jus pakęsti!
Ryšys su skaitiniais. Jn 20,21–23: Prisikėlusiojo ramybė ir atleidimas kviečia leisti keisti ir savo širdį. Malda neturėtų tapti vien prašymu sutaisyti kitą žmogų.
Šaltinis: Our Lady Immaculate and St Andrew, Hitchin, Reflection Tuesday Week 4, 2025.
Šaukštas niekur neiškeliavo. Užtat paaiškėjo, kas liko neatversta
Bendruomenės dvasininkas pavakarieniauja pas parapijiečių porą. Jam išėjus žmona pasigenda šaukšto ir ima įtarinėti svečią. Mintis neduoda ramybės visus metus. Galiausiai pora vėl pakviečia jį vakarienės, o moteris nebeištveria ir paklausia, ar jis pernykščio apsilankymo metu nepaėmęs jų šaukšto.
Dvasininkas atsako:
— Ne, aš jį įdėjau į jūsų Bibliją.
Ryšys su skaitiniais. Jn 20,30–31: Evangelija parašyta, kad ją skaitydami tikėtume ir turėtume gyvenimą. Knygos turėjimas dar nereiškia, kad leidžiu jai mane kalbinti.
Šaltinis: St Michael’s Parish Church, The Tower, Spring 2018, p. 4 — The Minister stole our spoon!.