I. Šiandienos tiek pirmajame skaitinyje, tiek Evangelijoje nuskamba paraginimas būti šventais arba tobulais. Šventumas ir tobulumas šiuo atveju yra sinonimai, kurie paaiškina vienas kitą. Dievas, Kuris yra absoliučiai tobulas ir viso šventumo Šaltinis, šios dvi kokybės pilnai sutampa ir yra neatskiriamos nuo Jo prigimties paprastumo. O žmoguje tuo tarpu, šventumas bus tik dovana, kuri yra laikoma trapiame moliniame inde.

Ištraukoje iš Kunigų knygos, Dievas per savo tarpininką Mozę, greičiau paliepia negu paragina izraelitus, išrinktosios tautos žmones, būti šventais: Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas. Kadangi izraelitas savo prigimtimi visų pirma yra labai praktiškas asmuo, Dievas keliais konkrečiais nurodymais apibūdina, kaip kasdienėje praktikoje yra įgyvendinamas paliepimas būti šventais.

Ta konkreti priemonė žmogui šventėti, o kartu ir jo šventumo išorinis ženklas yra meilės artimui saikas, tos meilės, kuri ypatingai pasireikš atlaidumu, pagiežos nelaikymu, bet kartu ir brolišku pabarimu reikalui esant. Jeigu kam teko susidurti su šia Švento Rašto knyga, jis pasakys, kad joje yra gausu įvairiausių ir smulkiausių paliepimų, kurie liečia kruvinąsias aukas, atnašas, liturginį šventimą iki kruopščiausių detalių, bei aibę praktinių moralinių nurodymų. Kunigų knygoje yra taip pat pateikiama dar iš ankstyvosios antikos laikų (maždaug 1730 metų prieš mūsų erą) nustatyta keršto teisė, dar kitaip vadinama „Taliono teisė“, kuri trumpai yra nusakoma: „Akis už akį, dantis už dantį“.

Išties, Kunigų knygos 24 skyriuje skaitome: Kas nužudo žmogų, taip pat turi mirti. Jei kas užmuša gyvulį, atlygins gyvuliu už gyvulį. Kas sužalotų savo artimą, jam bus padaryta taip, kaip jis padarė: sulaužymas už sulaužymą, akis už akį, dantis už dantį. Užmušęs gyvulį, atlygins; užmušęs žmogų, bus baudžiamas mirtimi. Tas pats įstatymas galioja ateiviui ir vietiniam (Kun 24, 17-22). Ši Taliono teisė su analogiška formuluote dar aptinkama Išėjimo ir Pakartoto Įstatymo knygose (Iš 21, 23-25 ir Įst 19, 21). Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti keista, kad yra pateikiami vienas kitam prieštaraujantys nurodymai: iš vienos pusės yra suteikiama teisė į adekvatų atlyginimą už patirtą skriaudą, kitaip tariant teisė į kerštą, o iš kitos – yra paliepiama nesiekti keršto ir nejausti pagiežos tautiečiams.

Tačiau prieštaravimo čia nėra. Dievas nuolankiai nusileidžia pasitikti žmogaus į jo kaip asmens esamą išsivystymo pakopą, kokia primityvi ji bebūtų, ir tuomet jis, iš tos duobės ir tamsos, kurioje randasi žmogus, pakreipia žmogaus žingsnius vis labiau šviesos link. Teisingos proporcijos tarp skriaudos ir atsilyginimo nustatymas ir reikalavimas – jau buvo didžiulė žmonijos pažanga, nes įstatymas siekė užkirsti kelią nesibaigiantiems kerštams, kurie turėjo augti kaip geometrinė progresija.

Išties, Šventame Rašte galima surasti paliudijimų, kur kalbama apie septyneriopą kerštą (Kaino atvejis, Pr 4), o vienas Švento Rašo personažų taip kalba: Aš užmušiau vyrą už man padarytą žaizdą, jaunuolį už randą! Jei už Kainą bus atkeršyta septyneriopai, tai už Lamechą – septyniasdešimt septynis kartus! (Pr 4). Draudžiamieji įstatymai siekia užkirsti ar apriboti blogį, o tuo tarpu gėrio, tobulumo siekimui neegzistuoja joks apribojimas.

Be to, kai kurie įstatymai turi laikinumo pobūdį ir jiems lemta su laiku kisti ar pranykti, tačiau kiti, kurie skatina tobulumui ar šventumui, visuomet pasiliks aktualūs. Tokiu būdu, tarp daugybės paliepimų, kurių yra kupina Šventojo Rašto Kunigų knyga, yra vienas, kuriame, drauge su įsakymu mylėti Dievą visa širdimi ir visomis jėgomis, glūdi, pasak Jėzaus Žodžių, visas Įstatymas ir pranašai, ir tai yra paliepimas: Mylėk savo artimą kaip save patį. Tas pats paliepimas: Mylėk savo artimą kaip save patį, yra skirtingai įpareigojantis, o kartu ir skirtingai suprantamas, priklausomai nuo skirtingų epochų ir asmenų. Išties, Evangelijose mes matome, kad Jėzaus laikais žydai nesutarė ir ginčijosi norėdami apibrėžti sąvoką „artimojo“, kuriam įstatymas reikalauja rodyti meilę, kad tuo būdu nuraminta sąžinė neįpareigotų eikvoti savo gerumo kitiems. Tačiau meilė, kuri priima vienus asmenis, bet atmeta kitus, nėra meilė.

Į klausimą, kas yra „artimas“ Kristus atsakė gerojo Samariečio palyginimu. Kristaus mokyme, paraginimas mylėti artimą neapsiriboja vien tik tautiečiais kaip Mozės laikais, bet liečia net pačius priešus: Mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų. Meilė artimui, koks jis bebūtų, tiesiogiai išplaukia iš vis didesnio Dievo pažinimo ir žmogaus meilės Jam. Iš tiesų, pati meilė yra apibūdinama kaip draugystė, kuri visada reikš abipusį santykį ir gyvenimo bendrystę. Negalima laikyti tikru draugu to, kuris viešai niekintų tai, kas jo draugui yra brangu ir artima. Panašiai ir tėvai jaustųsi užgauti, jeigu kas nors, tebūnie tai ir artimas žmogus, grubiai kritikuotų jų vaikus. Pelėdai jos vaikai yra patys gražiausi. Dievas mus visus sukūrė iš meilės, Savo meile Jis mus ir toliau palaiko būtyje. Kiekvienas žmogus savyje turi Dievo paveikslą, kurio visiškai neišdildys net didžiausios nuodėmės, net ir Dievo išsižadėjimas.

Dievo meilė kiekvienam žmogui ir pačiame žmoguje esantis dvasinis pradas, įgalinantis jį tapti Amžinojo Gyvenimo dalininku yra tas pamatas, ant kurio turi remtis krikščionio meilė kitam žmogui, ypatingai tada, kai tas žmogus toli gražu nėra mūsų draugas. Senojoje Sandoroje taip pat galima surasti paraginimų daryti gera priešams.

Išties, Išėjimo knygoje yra parašyta: Jei sutinki beklaidžiojantį savo priešo jautį ar asilą, privalai jį nuvesti jam. Jei matai tavęs nekenčiančio žmogaus asilą, parkritusį po našta, nepraeik, bet padėk jį pakelti (Iš 23, 2s) ir panašiai. Tačiau jeigu Senoji Sandora būtų buvusi tobula, tuomet nebūtų reikėję Naujos. Bažnyčios Tėvai palygina senąją Sandorą su pedagogu, tai yra, pagal pirminę žodžio prasmę, tarnu, kuris senovės laikais turėjo lydėti šeimininkų vaiką į mokyklą.

Taigi, visas Mozės Įstatymas kaip pedagogas turėjo nuvesti išrinktąją tautą iki tikrojo Mokytojo – Jėzaus Kristaus, kuris atėjo, kad tą įstatymą padarytų tobulu. Kristaus žodžiai: „Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta…“ ir „O Aš jums sakau…“, yra ne kas kita, kaip įstatymo atbaigimas, t. y. jo padarymas tobulu. Kristus nepasitenkina tuo, kad pakeičia įstatymo raidę, Jis Pats jį pilnai išpildo, ypatingai kas liečia meilės įstatymą – nes nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti. Tuo būdu Jėzus tampa pavyzdžiu tiems, kurie nešioja Kristaus mokinių vardą. Be to, Krikštu dovanodamas Savo Dvasią, Kristus įgalina pakrikštytuosius lengvai, tarsi natūraliai, laikytis Naujosios Sandoros įstatymų. Kristaus dovanotoji Dieviškoji malonė padaro jos gavėją panašų į Kristų, nes dabar bet kuri Dieviškoji malonė priklauso Kristui ir perkeičia žmogų į Kristų. Mylėti savo priešus – tai yra gilios ir autentiškos meilės požymis.

Tai meilė, kurios nesustabdo regimas priešiškumas, kuri nesvarsto pagal šio pasaulio išmintį. Kitas žmogus iš pačios savo prigimties bus linkęs į atlaidumą, tačiau visgi gilus ir nuoširdus atleidimas bei pagiežos nejautimas nėra įmanomas be Šventosios Dvasios buvimo žmogaus širdyje. Šventoji Dvasia, Kurioje mes kreipiamės į Dievą Jį vadindami Tėvu, mumyse iš lėto brandina tokį žvilgsnį ir tokius jausmus, kurių sklidina buvo Jėzaus Širdis.

Apaštalo žodžiais tariant: krikščionyje formuojasi Kristus. O kadangi Kristus yra neregimojo Dievo tobulasis atvaizdas, todėl Jėzaus paraginimas: Būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, Kuris Danguje, yra tobulas yra tolygus paraginimui tapti kuo labiau panašiais į Kristų. O kuo didesnis panašumas į Kristų duoda pagrindo iš tiesų vadintis Dangiškojo Tėvo vaikais ir melstis, kad visi žmonės būtų suvienyti Dieve.

II. „Viskas yra jūsų! Bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo“(žr. 1 Kor 3, 22-23).

Esame Korinto krikščionių bendruomenėje. Ji labai gyva, pilna iniciatyvų, gyvybingumo jai prideda įvairios grupės, atstovaujančios skirtingoms charizmatinėms srovėms. Dėl to kyla įtampa tarp žmonių ir grupių, susiskaldymai, asmenybių kultas, troškimas vadovauti. Paulius ryžtingai įsiterpia ir primena visiems, kad ne bendruomenėje egzistuojantis dovanų ir lyderių turtingumas bei įvairovė, o kažkas daug gilesnio jungia juos į vienybę: priklausymas Dievui.

Dar kartą labai aiškiai nuskamba didysis krikščionių skelbimas: Dievas yra su mumis, mes nesame pamesti, našlaičiai, palikti sau, esame – Jo vaikai, esame Jo. Kaip tikras Tėvas Jis rūpinasi kiekvienu, duoda visa tai, ko reikia mūsų gėriui. Jis myli ir dovanoja netgi su pertekliumi: „Viskas yra jūsų – tvirtina Paulius – pasaulis, gyvenimas, mirtis, dabartis, ateitis, viskas yra jūsų!“ Ir dar mums dovanojo Savo Sūnų, Jėzų.

Koks pasitikėjimas iš Dievo pusės atiduoti viską į mūsų rankas. Tačiau kiek kartų mes piktnaudžiavome Jo dovanomis: jautėmės esą kūrinijos viešpačiai tiek, kad ją apiplėšiame ir niokojame; mūsų brolių ir seserų viešpačiai tiek, kad juos pavergiame ir žudome; savo gyvenimo viešpačiai tiek, kad Jį žlugdome narcisizmu ir savinaika.

Begalinė Dievo dovana – „Viskas yra jūsų“ – kviečia dėkingumui. Dažnai skundžiamės dėl to, ko neturime, ar kreipiamės į Dievą vien su prašymais. Kodėl neapsižvalgius aplinkui, kad atrastume visa tai, kas gera ir gražu aplink mus? Kodėl gi nepadėkojus Dievui už tai, ką mums dovanoja kasdien?

Be to, „viskas yra jūsų“ yra ir atsakomybė, reikalaujanti iš mūsų rūpesčio bei jautrumo: turime prižiūrėti tai, kas mums patikėta – visą pasaulį ir kiekvieną žmogų – taip kaip Jėzus rūpinasi mumis („jūs esate Kristaus“), kaip Tėvas rūpinasi Jėzumi („Kristus yra Dievo“).

Turėtume sugebėti džiaugtis su besidžiaugiančiais ir verkti su verkiančiais, būti pasiruošę priimti kiekvieną aimaną, susiskaldymą, skausmą, prievartą kaip kažką, kas mums priklauso, pasidalinti juo ir perkeisti jį į meilę. Viskas mums duota, kad neštume tai Kristui, t. y. gyvenimo pilnatvei, ir Dievui, t. y. galutiniam tikslui, sugrąžindami kiekvienam dalykui ir kiekvienam žmogui jo orumą bei giliausią prasmę.

Vieną 1949 metų vasaros dieną Chiara Lubich pajuto tokią vienybę su Kristumi, kad jautėsi sujungta su Juo kaip sužadėtinė su Savo Sužadėtiniu. Tad pradėjo galvoti, kokią dovaną turėtų Jam atnešti, ir suvokė, kad tai turėtų būti – visa kūrinija. Juk Jis iš Savo pusės jai kaip palikimą atneš visą Rojų. Tuomet Chiara prisimena Psalmės žodžius: „Prašyk manęs, ir padarysiu tautas tavo valdomis, visus žemės pakraščius tavo nuosavybe“ (žr. Ps 2, 8). „Tikėjome ir prašėme, ir Jis mums davė viską, ką galėjome paskui Jam atnešti, – o Jis mums duos Dangų. Mes sukurtąjį, Jis – Nesukurtąjį [pasaulį].“

Savo gyvenimo pabaigoje, kalbėdama apie Judėjimą, kurį ji sužadino ir kuriame ji atpažino save, Chiara Lubich taip rašė: „Koks šiuo metu yra paskutinis mano troškimas? Norėčiau, kad Marijos veikimas (Fokoliarų judėjimas) laikų pabaigoje, kai visas sutelktas lauks pasirodymo apleistajam prisikėlusiam Jėzui akimirkos, galėtų jam pakartoti – pasinaudodamas prancūzų teologo Jacques Leclercq žodžiais, kurie visada mane sujaudina: ‚…tavo man skirtą dieną, mano Dieve, ateisiu pas Tave… Ateisiu pas Tave, mano Dieve (…) su pačia didžiausia savo svajone: glėbyje Tau atnešti pasaulį‘“.

III.  Šį sekmadienį pirmą kartą Kalno Pamoksle nuskamba žodis, apibendrinantis visą jo esmę. Tai žodis – „mylėkite“. Meilė be jokių išlygų apibūdinama kaip mūsų priešų meilė. Kai mes mylime tuos, kurie mus myli, savo brolius, savo tautą, draugus, – mes niekuo nesiskiriame nuo pagonių ir nekrikščionių. Tokia meilė yra paprasta ir natūrali, ji nėra būdinga tik krikščionims. Jėzui visai nereikia mūsų šito mokyti.

Krikščionis skiriasi nuo kitų žmonių tuo, kas yra nepaprasta, kas nėra savaime suprantama. Tai yra tas teisumas, kuris pranoksta Rašto aiškintojų ir fariziejų teisumą, viršija pagonių gyvenimo standartus.

Kokia yra to nepaprastumo, to, kas savaime nėra suprantama, esmė? Tai gyvenimas, aprašomas Kalno Pamoksle, Jėzaus pasekėjų gyvenimas, Šviesa, kuri apšviečia pasaulį, miestas, pastatytas ant kalno, visiško savęs atsižadėjimo, absoliučios meilės, absoliutaus skaistumo, teisingumo ir romumo kelias. Tai besąlygiška meilė mūsų priešams, nemylintiems ir nemylimiems, meilė mūsų religiniams, politiniams ir asmeniniams priešams. Tai meilė, kuri buvo išlieta ant Kristaus Kryžiaus. Kryžius yra skiriamasis krikščioniškos religijos bruožas, jėga, įgalinanti krikščionį pranokti pasaulio lygmenį ir nugalėti.

Žmonės, kuriems tikra Dangiškojo Tėvo meilė tampa tobula, yra tobuli. Tobuli yra tik Kalno Pamokslo palaimintieji (plg. Dietrich Bonhoeffer, Mokinystės kaina, Vilnius, 2013, psl. 137, 143-145).

 Evangelijoje girdėjom tikriausiai sunkiausiai suprantamą ir sudėtingiausiai įgyvendinamą Jėzaus įsakymą, paliepimą. Iš tiesų mes esame įpratę viską labai gerai apskaičiuoti: su kuo verta užmegzti pažintį, kam ką duoti ar paskolinti, su kuo neverta prasidėti… Na, tiesiog esame puikūs šio „meno“ specialistai. Ir štai girdime kitokį įsakymą: mylėti visus, visiems, gera daryti ir nieko už tai nesitikėti, parodyti prielankumą priešui.

 Aišku, kad tai atrodo ir nelogiška, ir kvaila. Mėginama įvairiai paaiškinti, ir tai teisinga. Žinoma, juk visi esame Dievo vaikai. Nėra nė vieno, kurio Dievas neapkęstų. Jis nori visus be išimties išganyti, išgelbėti. Ir jeigu mes sekame Kristų, be abejo, turime turėti tokį pat nusiteikimą, kokį Jis turėjo. Bet vis dėlto sunku tai priimti. Gal geriau pagalvoti praktiškai apie tuos gyvenimo atvejus, tuos žmones, kurie būtent taip pasielgė, panašiai gyveno. Man teko būti pas tėvą J. Lauriūną. Jis darbavosi nedidelėje parapijoje. Ir štai kartą ateina pijokėlis, visų žinomas, ir sako: „Neturiu kuo apsiauti“. Tėvas nusiauna savo batus, jam atiduoda, ir šis patenkintas išeina. Aišku, po savaitės tie batai jau buvo pragerti. Na, nelogiška, be abejo, nelogiška. Bet ar tai ne labiau paskatino kitus taip pat parodyti daugiau meilės, nei ilgiausia konferencija šia tema?

 Žinome ir kitų, mūsų visų gal geriau pažįstamų pavyzdžių – tėvą M. Kolbę, atidavusį savo gyvybę vietoj kito, Motiną Teresę, kuri pasiaukojamai gyveno, – visų tų, kurie patys, mažai turėdami, atiduoda kitiems. Gal elgiasi panašiai, kaip našlė, įmesdama paskutinius du skatikus. Tokie poelgiai mus stebina, priverčia sustoti ir pamąstyti – kodėl? Iš kur toks herojiškas elgesys? Kas paskatino taip žmogų pasielgti? Ar tai nepriverčia tuo pačiu atsakyti, taip pat atsiliepti?

 Labai įprasta ir atrodo net natūralu į piktą žodį atsakyti piktu, jei kas apšaukė, apgavo, nuskriaudė – atsilyginti vėl tuo pačiu. Kitas tarsi to ir laukia, kad jam bus taip pat atlyginta, ir dažnai žmogus nustemba, kad į jo pyktį atsiliepiama nuoširdumu ir tas, kurį jis nuskriaudė, pirmas ateina į pagalbą. Kaip tai? Ar tai vaidyba? Betgi ne, jei taip elgiamasi nuolat. Ir kyla mintis – gal tikrai neteisingai pasielgiau? Buvau kaltas?

 Taigi toks poelgis priverčia žmogų pagalvoti, galbūt – pakeisti savo požiūrį. Juk panašiai ir Viešpats elgiasi su žmogumi. Kai buvome labiausiai nutolę, kai Viešpats turėjo mus pasmerkti, sunaikinti, kaip tik tada labiausiai pasireiškė Jo gailestingumas ir meilė. Iš tiesų – Viešpats nelogiškas. Jis atiduoda save ant Kryžiaus, atiduoda Save Eucharistijoje. Ir tas paliepimas atsukti žandą kitam visai nereiškia, kad norime, jog mums suduotų. Mes kviečiami taip daryti tam, kad paskatintume kitą daugiau nebešerti per jokį žandą.

Tai krikščioniškas kelias, bet ne taisyklė, kurią paėmei, pritaikei ir nereikia nė galvos daugiau sukti. Reikia. Reikia ir išminties, ir takto, ir daug pastangų bei Dievo malonės, kad galėtume šitaip gyventi.

Popiežius Pranciškus Arabijos katalikams: visa Bažnyčia jus myli ir drąsina. Trečiosios vizito Bahreine dienos, rytą Popiežius Pranciškus šventė Eucharistiją su vietos katalikais; homilijoje komentavo Jėzaus įsakymą mylėti visus ir visada.

Šv. Mišios buvo aukojamos Bahreino nacionaliniame stadione, esančiame už keliolikos kilometrų į šiaurę nuo Avalio miesto, kur yra Bahreino karaliaus rūmai bei katalikų katedra ir kur vyko visi pirmųjų dviejų vizito dienų renginiai. Stadionas talpina 30 000 žmonių, Šv. Mišiose dalyvavo ne tik Bahreino katalikų bendruomenės nariai, bet ir tikintieji, atvykę iš kitų Persijos įlankos regiono šalių. Beveik visi Bahreine ir kitose regiono šalyse gyvenantys katalikai yra darbo reikalais atvykę užsieniečiai, dauguma iš Azijos.

Šv. Mišių Evangelijoje (Mt 5, 38-48) nuskambėjo raginimas mylėti priešus. Šiuos Jėzaus žodžius, sakė Pranciškaus, mes suprantame visų pirma kaip raginimą visada mylėti, visada pasilikti Jo meilėje, ją puoselėti ir liudyti, kad ir kokioje situacijoje būtume. Jėzus nesako, kad mylėti visada yra lengva, nesiūlo sentimentalios ir romantiškos meilės, tarsi mūsų žmogiškuose santykiuose nebūtų konfliktinių momentų ir priežasčių, dėl kurių tarp žmonių kyla priešiškumas. Jis žino, kad mūsų santykiuose kasdien vyksta kova tarp meilės ir neapykantos, kad mumyse kasdien vyksta kova tarp šviesos ir tamsos, tarp daugybės gerų ketinimų bei troškimų ir nuodėmingumo, kuris dažnai ima viršų ir įtraukia mus į blogus darbus. Tačiau Jėzus prašo žmonių drąsiai rizikuoti, prašo visada ištikimai pasilikti Jo meilėje. Tą pati sako ir apaštalas Paulius, rašydamas: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Rom 12, 21).

Antrasis Jėzaus raginimo aspektas – mylėti visus. Nepakanka apsiriboti siauru ratu tų, kurie mus myli taip, kaip mes juos mylime, kurie yra mūsų draugai, mūsų artimieji. Jėzaus kvietimas stebina: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“ (Mt 5, 44). Pasak Popiežiaus, šie žodžiai iš tikrųjų reiškia, kad reikia taip gyventi, kad neturėtume priešų, reikia nematyti kitame žmoguje kliūties, kurią reikia įveikti, bet brolį ir seserį, kuriuos reikia mylėti.

„Broliai ir seserys, Jėzaus galia yra meilė, ir Jėzus suteikia mums galią mylėti labiau negu leidžia mūsų žmogiškosios jėgos. Toks gebėjimas nėra mūsų pačių pastangų vaisius, bet yra malonė, kurios turime nepaliaudami karštai prašyti“ – sakė Pranciškus. – Sugebėjimas mylėti yra didžiausia dovana, kurią gauname, kai pirmąją vietą skiriame Viešpačiui, kai priimame Jį Žodyje ir laužomoje duonoje“.

Baigdamas Šv. Mišių homiliją Popiežius padėkojo Bahreino ir viso regiono tikintiesiems už  švelnų ir džiaugsmingą brolybės liudijimą, už tai, kad jie yra meilės ir taikos sėklos šioje žemėje. „Jums visiems, atvykusiems į šią šventę iš keturių Šiaurės Arabijos apaštališkojo vikariato šalių – Bahreino, Kuveito, Kataro ir Saudo Arabijos, taip pat iš kitų Persijos įlankos šalių ir kitų teritorijų, šiandien perduodu visuotinės Bažnyčios meilę ir artumą. Bažnyčia žvelgia į jus ir jus apkabina, myli ir drąsina. Tegul jus lydi Švenčiausioji Mergelė, Arabijos Dievo Motina“.

Amen.

Gerasis Ganytojas, 2023-02-19