„Kiekvienas bus pasūdytas ugnimi. Turėkite savyje druskos ir taikiai sugyvenkite tarp savęs (Mk 9, 49-50). Taip pat Kalno pamoksle, Jėzus kalbėdamas savo mokiniams sakė: „Jūs žemės druska“ (Mt 5, 13). Pamąstyme šiandien, ką reiškia turėti druskos, arba būti pasūdytam ugnimi? Pirmiausia, žemės druska Jėzus vadina ne save, bet savo mokinius, mat būtent jiems Jis patiki pratęsti savo darbą žemėje. Pats Jėzus apie savo misiją sako : Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų! (Lk 12, 49)

Būti pasūdytam ugnimi puikiai nusako apaštalo, mokinio, vienuolio ar tikinčiojo misiją, pašaukimą šioje žemėje. Jėzus atėjo į žemę įžiebti savo dieviškos meilės ugnies, o mus kviečia būti Dievo meilės kurstytojais ir palaikytojais. Apaštalo, mokinio tikinčiojo užduotis nėra būti ugnimi, Dievo ugnis tai Šventoji Dvasia, bet būti tarpininku, kurio dėka šv. Dvasios ugnis gali plisti žemėje, kurio dėka šv. Dvasia gali ateiti į žmonių širdis ir uždegti jas savo meilės ugnimi. Būti pasūdytam ugnimi tai turėti savyje kupiną meilės aukos dvasią ir veikti toje dvasioje. Būsime gera evangeline druska tik tuomet, kai „ištirpsime kituose“, tai yra dovanosime save kitiems. Juk druska tik tada yra tikrai druska, kai ištirpsta maiste, duodama jam skonį. Taip ir krikščionis yra gyvas ir autentiškas žmogus, yra pats savimi, tik tada, kai myli. Kitaip sakant, kai dovanoja save.

Turėkite savyje druskos ir taikiai sugyvenkite tarp savęs. Mūsų Evangelijos skelbimo veiksmingumo matas yra mūsų Dievo patyrimo gilumas, o tai yra mūsų vienybės su Juo ir mūsų tarpusavio vienybės vaisius. Ne tik vienybės su Dievu Kristuje, bet ir vienybės tarp mūsų. Juk vienybė su Dievu nėra tikra, jeigu tuo pat metu ji nėra vienybė su broliais ir seserimis. Trumpai tariant: jeigu „nesame“ meilė – ta Meilė, kuri yra Dievas ir kurią Dievas mums dovanoja (plg. 2 Pt 1, 4), mūsų darbai nebus „pasūdyti“ meilės ugnimi. Mes tikrai apaštalaujame tik tada, kai kas nors mums gali pasakyti: „Tavyje pamačiau Dievą“. Kas atsitinka, kai mes nustojame būti sūrūs ? Iš tiesų, druskos savybė yra suteikti maistui skonio ir apsaugoti jį nuo sugedimo.

Tikroji druska negali prarasti savo sūrumo, priešingu atveju, ji nebegalėtų suteikti skonio ir taptų niekam nereikalinga. Įdomu pastebėti, jog graikų kalboje skonio praradimas reiškia ir išminties praradimą. Šv. Paulius laiške Kolosiečiams rašo : „Būkite išmintingi , jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta (pagardinta), kad sugebėtumėte kiekvienam atsakyti.” (Kol 4, 5–6). Visas tikinčiojo gyvenimas turi būti sūrus – tiek elgesys, tiek kalba. „Netekti sūrumo”, tai nebepajėgti savo gyvenimui, savo elgesiui, savo žodžiams suteikti skonį, įprasminti juos. Kitaip tariant, prarasti dvasinį sūrumą, tai prarasti gyvenimo išmintį, kuri teikia gyvenimui skonį ir prasmę. Išmintingas žmogus moka skonėtis gyvenimu, kasdienybe, kurie jam duoti dovanai. Išmintingas ne tas, kuris daug žino, bet tas, kuris gėrisi tuo, ką regi, džiaugiasi tuo, ką turi, mokosi suprasti, priimti širdimi tai, ką jam dovanoja šiandiena.

Dar daugiau, išmintingas žmogus siekia, kad jo įgytos žinios neliktų vien prote, bet kad nusileistų į širdį, ir jo giliausioje savastyje protas ir širdis taptų viena. Tik toje giliausioje vidujybėje subrandintas žodis gali nešti gausių vaisių. Jo žodis suteikia gyvenimui skonio, prasmės, nes pats maitinasi Dievo Žodžiu, kuris yra tikroji išmintis. Išmintingas žmogus, tai tas, kuris, nepaisant visų rūpesčių ar atliekamų darbų, išsaugo savo būtį širdies gilumoje. Kitais žodžiais tariant, jis į pirmą vietą pastato ne savo veiklą, kad ir kokia ji svarbi būtų, bet įprasmintą buvimą.

Paklauskime savęs šiandien: Ar mano gyvenimas nenustojo dvasinio sūrumo ar dar turi skonį? Ar aš esu tas, per kurį šv. Dvasios ugnis gali įžiebti meilę ir Dievo pažinimą žmonių širdyse? Ar aš nepraradau Dievo skonio ? Juk vienuolis, praradęs Dievo skonį, savo vienintelį tikrą skonį, niekam nebetinka. Saugokimės būti prėski! Vienuolis tai žmogus, kuris ne tik turi Dievo skonį, bet perteikia jį ir kitiems. Jūs esate toji druska, kurios pasauliui dabar labai reikia. Ypač tada, kai mūsų aplinkoje nematyti jokios gyvenimo vilties ar prasmės. Juk su Jėzumi viskas gali įgyti prasmę ir skonį, netgi kančia, net persekiojimai, net senatvė ir mirtis. Būkime sūrūs, tai yra išmintingi savo vidiniame būste, nes išmintingą žmogų ugdo net pralaimėjimai. Jūs esate toji druska, kurios dabar reikia pasauliui.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/125-homilija.html