Meditacija

Reikia ir tau kartu su apaštalais sakyti: „Viešpatie, pridėk mums tikėjimo“ (Lk 17, 5), nes kai ką turi pats iš savęs, bet daug gauni ir iš Jo. Juk tikėjimas, nors ir turi vieną vardą, gali būti skirstomas į dvi rūšis. Viena tikėjimo rūšis yra susijusi su mokymu, sielai pripažįstant kokią nors tiesą. Ji yra naudinga sielai. Juk Viešpats sako: „Kas klauso mano žodžių ir tiki mane siuntusįjį, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą“, ir dar: „Kas tiki Sūnų, tas nebus pasmerktas, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą“(Jn 5, 24 ir 3, 18)

O, Dievo gerumo didybė! Teisiesiems reikėjo daugelio metų, kad patiktų Dievui. O tau Jėzus dabar per vieną akimirką dovanoja tai, ko jie pasiekė daugelio metų darbais. Juk jei tikėsi, kad Jėzus Kristus yra Viešpats ir kad Dievas prikėlė jį iš numirusių, būsi išgelbėtas, ir tas, kuris priėmė į rojų plėšiką ir tave perkels į rojų. Neabejok, kad tai įmanoma – juk tas, kuris šventojoje Golgotoje išgelbėjo akimirkai įtikėjusį piktadarį, ir tave išgelbės, jei tikėsi. Antroji tikėjimo rūšis yra Kristaus dovanojama kaip malonė: „Juk vienam per Dvasią suteikiamas išminties žodis, kitam – tos pačios Dvasios pažinimo žodis, ki­tam – tikėjimas toje pačioje Dvasioje, o dar kitam – gydymo dovana“ (1 Kor 12, 8–9).

Taigi šis iš Dvasios kaip malonė dovanotas tikėjimas nevien syja su mokymu, bet padaro ir žmogaus galias pranokstančių dalykų. Jei kas turėdamas tokį tikėjimą pasakys šiam kalnui: „Persikelk iš čia į ten“, jis persikels (plg. Mt 17, 20). Jei kas taip sakys iš tikėjimo, tikėdamas, kad taip ir įvyks, ir nesvarstydamas savo širdyje, gaus šią malonę. Apie šitokį tikėjimą yra pasakyta: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį“ (ten pat). Mat garstyčios grūdas yra mažas savo dydžiu, tačiau turi ugningą veikimo galią ir pasėtas mažame plotelyje taip plačiai išskleidžia šakas, jog užaugęs netgi gali suteikti prieglobstį sparnuočiams.

Taip ir tikėjimas mažiausiu krustelėjimu gali padaryti didžiausius darbus. Juk siela ima vaizduotis dieviškus dalykus ir, apšviesta tikėjimo, regi Dievą, aplanko pasaulio pakraščius ir dar nepasibaigus šiam amžiui jau mato jo teismą ir žadėtą atlygį. Taigi pats iš savęs turėk į Jį vedantį tikėjimą, idant iš Jo gautum ir tą tikėjimą, kurio veikimas pranoksta žmogaus galias.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/127-xxvii-27-eilinis-sekmadienis-2013-c-metai.html